Supo, supo ir užsupo
Tradiciškai, kaip ir kiekvienais metais, šiemet birželio pabaigą pasitikti kartu šaukte šaukė muzikos festivalis „Sūpynės“. Įtraukia, priverčia klaidžioti nežinomais miško keliais ir takeliais tarp vis dar galvoje skambančios muzikos garsų, neleidžia sugrįžti į kasdienį gyvenimą ir vis dar traukia atgal į miško kvapu alsuojančią gamtą. Festivalis prabėga neapsakomai greit, o prisiminimai išlieka dar visus metus iki kitų „Sūpynių“. Norint vėl sugrįžti į gyvenimą, būtiniausiai reikia pereinamojo laikotarpio, kuomet muzikos grotuve sukasi renginyje girdėta atlikėjų muzika, laukiama užfiksuotų gražiausių kadrų, o su festivalio draugais dar ne vieną savaitę bus aptariami patirti giliausi įspūdžiai. „Sūpynių“ afterperty intensyviai tęsiasi ne vieną dieną ar savaitę, o gal ir visus metus.
Devintuosius metus išsiilgusius kokybiško, tikro ir neleidžiančio atitrūkti vaibo „Sūpynių“ organizatoriai keturias dienas ir tris naktis žadėjo nepamirštamų įspūdžių bei neblėstančių prisiminimų. Keturios scenos – „Aukščiau“, „Žemiau“, „Daugiau“ ir „Mažiau“ – kiekvienam į „Sūpynes“ atkeliavusiam leido surasti ir atrasti tai, kas artimiausia muzikiniam skoniui. Tačiau ne tik muzika kūrė festivalio atmosferą. Pasinėrę į miško tankmę žmonės, gaivus samanų kvapas po lietaus, jautrūs atmosferoje tvyrantys jaudulio lašai, draugiškumas, užmegztos naujos draugystės, seniai matytų draugų džiuginantys veidai, šypsenos, kurioms netrukdė išlysti net ir kartais niūrus oras. Bet apie viską nuo pradžių.
Kelionė. Pasiekti Pakretuonės miškus, atvykti iš tolimiausio Lietuvos kampelio ar užsienio platybių – įžanga ir pramoga kiekvienam vykstančiam pasiklysti tarp muzikos labirintų festivalyje „Sūpynės“. Tačiau buvo galima pasiklysti ne tik tarp muzikos, bet ir tarp miško vieškelių. Nuorodų trūkumą atpirko visi bendrakeleiviai, keliaujantys į tą pačią pusę. Atvykusiems anksti, nereikėjusiems laukti eilėse patekti į miško platybes – tikra palaima. Kaip pastaruosius metus prie įvažiavimo pasitikę baikeriai „Vorai“ – vienus nudžiugino, kitus nuliūdino, bet svarbu, kad tradiciškai pasitiko.
Pirmas įspūdis. Tarp dailiai išsidėsčiusių medžių, besikuriančių ant samanų žmonių tvyro jaudinanti atmosfera. Pirmas apžvalgos praėjimas per visą festivalio teritoriją, scenose vykstančių soundcheck‘ų garsai. Su nekantrumu laukiamas oficialus festivalio startas.
Muzika. Tai, kas svarbiausia ir laukiamiausia. Muzika vis dar „supa“. Keturiose skirtingose scenose keturios skirtingos festivalio istorijos. Kviestiniai užsienio svečiai, kurių šalia suspindėję įvairiausiomis spalvomis lietuviai muzikos atlikėjai. Net galima pasiginčyti, kurie žmonių rankas vertė kelti aukščiau. Pirmoji vartus į muzikos pasaulį atvėrusi „Aukščiau“ scena pirmąją festivalio naktį leido šokti iki ryto, įsitraukiant į tikrą užburtą melodingą ritualą, paskui tęsdama šį ritualą kiekvieną mielą rytą tiems, kuriems nustoti šokti buvo nuodėmė. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, tech-houso energiją padavė Ksenia Kamikaza, kuri prikaustė dėmesį šviežiais garsais.
Didžiausioje „Daugiau“ scenoje skambėtos melodijos vis dar įsiskverbusios giliai pasąmonėje, o užsimerkus vis dar matosi šviesos, kviečiančios prieiti. Penktadienio naktį žavėjęs Saulty, kiek su nusivylimu klausytas Fred P. vėliau užleido vietą ypač stipriai kvietusį pasitikti aušrą „Partyzaną“ Mantą T, kurio setas, kupinas muzikinių kozirių, abejingų nepaliko. Šeštadienio vidurnaktį techno melodijomis skambiai grojo „Signa & Shifted“, rafinuotai ir giliai supintu klasikiniu techno su eksperimentiniu skambesiu duetas virpino ir kojas, ir širdis. Loranas Vaitkus & Hallucin jaudino publiką techno ir house kirčiais, kurie įsirėžė ir vis dar skamba atmintyje. Sekmadienio vidurdienį Girių dvasios likusiems ir bandantiems surasti savo dingusias sielas po įtemptų savaitgalio linksmybių tyrai panardino į skambesio platybes. Dub techno melodijos, supintos su miško ir ežero dvasiomis. Visi, kurie žino, o žino visi, ko tikėtis iš Girių dvasių, gavo visko su kaupu. Stebino, kaip ir turėjo stebinti.
„Mažiau“ scenoje giliai ir emocingai muzika kalbėjęs „Sraunus“ virpino dub techno ir ambient sodriais garsais, Fume naktinė kelionė po gilų aistrų mišką, po kurio skambėjęs Lauren Halo live pasirodymas nuvylė ilgai jo laukusius, kur eksperimentinė elektronika ir techno kažkur pasiklydo tarp miškų ir taip nerado savo šviesos. Panaši lemtis nutiko ir šeštadienio artėjančia nakčia pasirodžiusiems „Easter“. Gyvas dueto pasirodymas buvo ne toks taiklus, kokio tikėtasi. Tačiau nepaisant nedidelių nusivylimų, „Mažiau“ scena kaip ir kasmet atskleidė eksperimentinį muzikos žavesį.
Žengiant miško taku, palei medžiais nusėtą šlaitą, ritmingai pasitinka vizualiai tinkamai miško fone įkomponuota „Žemiau“ scena. Jaunatviškas „Fingalick“ nuoširdžiai skleidė beats ir abstract r‘n‘b bangas, Hathor pateikė solidžias miniatūras su ambient ir bass elementais, greta lygiavosi Loxy, „Overlook“ bei Intakz šimtu procentu pateisino muzikinę nuojautą, kaip stebinti d‘n‘b virpesio ištroškusių žmonių sielas. Netikėti muzikiniai kampai, paliečiantys visas kūno gelmes. Gili terapija „Žemiau“ scenos bass garsuose miško giraitėje suteikė galimybę šokti, pasinerti ir valandų valandas ramiai nenusėdėti ant miško šlaito su plačiu vaizdu į ežerą. Muzika sujungė gamtą, ją papildė gyvybe.
Žmonės. Nuoširdūs, atsiduodantys miško, ežero ir muzikos dvasioms į rankas. Žmonės, su kuriais gera šokti kartu, gera dalintis prisiminimais. Nežinau, kaip kitiems, bet man – puikūs kaimynai, įdomios gyvenimo istorijos, stiprios muzikinės jausenos. Žmonės, kurie nenori savęs suvaidinti, žmonės, kuriems svarbu pagrindinis dalykas – muzika. Bet negalima sakyti, kad nebuvo visokių. Buvo ir žmonės su statusu šiukšlintojai, kurie negražiai elgėsi su gamtos draustiniu. (Tikiuosi jie jaučia gėdą). Sumuojant – įdomūs, gražūs, spalvingi – tokie, kurių grįžus į miestą norisi sutikti daugiau.
Visa kita. Oras/maistas/scenografija/apipavidalinimas/lieptas/nuotaika/plaukiojimas ežere. Akinančios maitintojų šviesos kiek buvo per daug ryškios arba per daug arti scenos, lyg šviesos žiburys, kurio galėjo ir nebūti. Tačiau pasirinkti ką užvalgyti ar kokį sveiką vaisių ar nesveiką organizmui kokteilį išgerti buvo iš ko. Nuo sushi, picų, mėsainių iki jūros gėrybėmis prisotintus patiekalus. Nors ir kainos ne pačios mažiausios, bet per „Sūpynes“ juk galima sau leisti viską. Na, beveik viską. Dailiai šviesomis palei vandenį nudabintas lieptas, niekada neliekantis vienas. Naktinės maudynės, pasiplaukiojimas ežere, vandens salų atradimas…ir svarbiausia sūpynės, kurios „nesupant“ muzikos garsams padeda „užsisupti“. Ir oras. Pasitikęs pirmąją dieną kiek vėsus, lietingas, niūrus (kuris, beje, puikiai tiko niūrios gilios muzikos atmosferai), šeštadienį džiugino laukta saule ir apnuogintais kūnais. Tačiau visi žinojo kur važiuoja, oras čia ne problema – jis tik prideda žavesio bendrame kontekste, o rytiniai šokiai lietuje dar labiau virpina širdis.
Pabaigai. Visi nuolat viską lyginame, taip ir lyginant šių metų „Sūpynes“ su pernai metų ar dar ankstesnėmis, nuomonių daug, tačiau svarbiausia, ko ieškai pats – jau vien pats faktas „Sūpynės“ yra vertos vykti metai iš metų. Nei ne visas dienas džiuginęs oras, nei kas kitas nebuvo problema siekiant pajusti tai, dėl ko atvažiavome. O jeigu atvažiavome, vadinasi buvo verta. Ir verta „Sūpynes“ paversti tradicija. O dabar laukiant jubiliejinių, dešimtųjų „Sūpynių“ tereikia ištverti vienerius metus, gyventi prisiminimais ir vėl jausti miško kviečiamą šauksmą sugrįžti. O mes sugrįšime ten visada.
Roberta Remeikaitė
