Alaus šventė kitaip!
Lietingą šeštadienio vakarą gavau kvietimą apsilankyti tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania renginyje, pavadinimu „Alutis“. Neo-Lithuania – tai gražias tradicijas tęsianti seniausia Lietuvos studentų organizacija, įkurta 1922 m. Šventė, į kurią buvau pakviestas, yra viena iš mėgiamiausių korporantų švenčių. Tai slapta Viduramžių laikų studentiška šventė, kuri Kauno mieste siekia pačius pirmuosius universiteto gyvavimo metus. Ji pasižymi savo unikaliomis tradicijomis ir ypač gera nuotaika (atkreipkite dėmesį į šventės pavadinimą). Renginys vyko Ryšių kiemelyje bei turėjo griežtą aprangos kodą – visi vyrai turėjo apsirengti tamsiais kostiumais ir baltais marškiniais, o merginoms priklausė klasikinis elegantiškas kostiumėlis arba suknelė su nedidele iškirpte. Na, žodžiu, pasipuošti reikėjo kaip į tikrai iškilmingą šventę. Ir tikrai, vos įėjus į salę, pasijaučiau kaip brangiame pokylyje, nepaisant to, kad ant stalų buvo išdėlioti bokalai ir užkandžiai (bulvių traškučiai, riešutai), koldūnai, kepinta duona. Atrodė, jog viskas bus lyg įprastoje įmonės šventėje – sėdėjimas prie stalo, ilgos sveikinimo kalbos ir bendravimas tarpusavyje… Tačiau čia aš ir suklydau. Atsisėdęs už stalo pamačiau ant bokalo uždėtą dainorėlį. Tuo metu supratau, kad teks nemažai padainuoti (na, žinoma, koks balius be dainų), tačiau mane labiau nustebino lapelis, kuris buvo įdėtas į dainorėlio vidų. Tai buvo „Alučio“ šventės taisyklės. Deja, jos viešai yra nepublikuojamos, todėl kviečiame apsilankyti kitoje šventėje, kur galėsite su jomis susipažinti!
Beskaitant taisykles, iškilo klausimas (manau ir Jums būtų įdomu tai sužinoti), kas tas Prezidiumas, Kontraprezidiumas, ką reiškia tie lotyniški žodžiai… Iš pradžių man viskas atrodė lyg „tamsus miškas“. Tačiau apie Alučio eigą pradėsiu pasakoti nuo pradžių:
Alučio šventė vyko žvakių šviesoje. Tai sukūrė jaukią atmosferą ir, žinoma, taupė elektros energiją. Viskas prasidėjo nuo Prezidiumo pasveikinimo. Prezidiumas – kelių asmenų grupė, atsakinga už šventės tvarką. Visi turėjo jo klausyti, kitaip bus nubausti. Prezidiumo pirmas įsakymas – aludariui (vienam iš kontraprezidiumo narių) patikrinti, ar alus atitinka standartus ir yra tinkamas alučio šventei. Alaus „testavimas“ vyko iš didelio rago, kurį su savimi buvo atsinešęs aludaris. Na, žinoma, mecenato „Volfas Engelman“ alus buvo tobulas šiai šventei, todėl aludaris davė leidimą Juniorams (jauniausiems korporacijos nariams) pripildyti visų svečių bokalus. Tuo metu šiek tiek pasimečiau, nes visi Alučio dalyviai pradėjo daužyti bokalus per stalą. „Na ir keistuoliai“ – pagalvojau. Tačiau tuomet aludaris paaiškino, kad bokalo daužymas per stalą – ženklas Juniorui, jog jis turėtų pripildyti tavo bokalą alumi. Žinoma, nedelsiant pasekiau visų pavyzdžiu. Alučio šventės pagrindinė idėja – išreikšti savo meilę alui, todėl su juo korporantai visą vakarą elgėsi labai pagarbiai. Buvo pastebėta, kad viena alaus pakuotė buvo laikoma šalia radiatoriaus ir tai, žinoma, nepraslydo pro akylias Prezidiumo akis. Todėl Juniorams už bausmę buvo liepta išgerti visą bokalą iki dugno vienu kartu. Norite tikėkite, norite ne – visi iki vieno išgėrė alų iki dugno, o kad tai įrodytų – užsivertė ištuštintą bokalą ant galvos. Šventei įgaunant pagreitį, prasidėjo dainos, šokiai, bendravimas, tačiau Prezidiumas visą vakarą neapleido kontrolės ir kartkartėmis vis nuramindavo svečius, kad per daug neįsišėltų. Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad Alučio šventė man tikrai paliko didelį įspūdį ir rekomenduočiau visiems per gyvenimą bent kartą išbandyti kitokį, netradicinį alaus gėrimą, kuris, patikėkite manimi, tikrai nepaliks abejingų. Taigi, iki kitų susitikimų Alutyje!
Autorius: Linas Jocas
