Mitai apie turkus

Turkijoje praleidus jau pora mėnesių, noriu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi atvykus būtent čia, o ne į kokią Europos šalį. Kodėl? Todėl, kad mes – lietuviai, europiečiai – apie Turkiją ir jos žmones turime begales stereotipų, girdėję daugybę blogų istorijų, mums nesuprantamos tradicijos ir daug daug visko neaiškaus. Taigi gyvendama čia galiu pati savo akimis viską pamatyti, išgirsti ir galiausiai suprasti kaip viskas vyksta toje mums dar visai nepažintoje šalyje.

Šviesūs plaukai turkų nebestebina

Važiuojant į Turkiją visi mano artimieji bijojo, kad tik negrįžčiau su turku ir kad išvis grįžčiau, nes turime Lietuvoje apie juos daug stereotipų, girdėję daug blogų pasakojimų, kaip jie negerbia savo žmonų, vaikų ir panašiai. Tačiau dabar, pagyvenus čia jau keletą mėnesių, pažinus jų kultūrą, gyvenimo būdą, galiu pasakyti, kad tai tik klaidingos nuomonės.

Prieš erasmus buvo tikrai kilusi mintis net ir plaukus pasitamsinti, nes turkai gi ir penkis kupranugarius gali parduoti už šviesiaplaukę. Tačiau gerai, kad taip ir nepadariau. Tiesą sakant turkams aš visai neįdomi, nežinau, ar džiaugtis, ar ne, bet tikrai jiems nėra skirtumo kaip tu atrodai ar iš kur tu esi. Kodėl? Todėl, kad vietinės čia tokios pat kaip europietės, tik reta kuri dėvi šydą ant galvos ir rengiasi visiškai uždarais drabužiais. Taigi nieko mes čia nenustebiname su savo šviesiais plaukais… Manau šitas stereotipas kilo dėl to, kad kurortiniuose miestuose prekeiviai taip bando prisivilioti pirkėjus, girdami jų išvaizdą ir gražbyliaudami.

O kaip pateisinti tas visas istorijas apie pagrobtas žmonas ar atimtus vaikus? Labai paprastai. Kiek ant rankos yra pirštų? Penki, ar jie vienodi? Ne, jie visi skirtingi, bet priklauso tai pačiai rankai. Taip yra ir su žmonėmis, kad vienas ar keli taip padarė, tai tikrai nereiškia, kad visi likę 74 milijonai gyventojų yra tokie patys.

Labai labai svetingi ir šilti žmonės

Tik atvažiavus pajutome vietinių svetingumą. Nepažįstami gali sumokėti už traukinio bilietą, jei tik matys paniką ir sumišimą tavo akyse, o jo tikrai buvo pirmomis dienomis kai nieko nesupratau. Gali paruošti tradicinius pusryčius ar ištaigingą vakarienę, nors tu juos matai pirmą kartą gyvenime – aišku tai būna mūsų turkų draugų tėvai. Kaimynai pasiūlys naudotis jų internetu, kad tik nereiktų mokėti už savo, taip pat atiduos nereikalingus indus ar net sekciją, kad tik mums nereiktų pirktis ir nieko netrūktų. Parveš tave namo, nors jiems visai nepakeliui. Nupirks vandens, kavos ar arbatos, nes kaip patys sako, tai čia tik vanduo. Tie žmonės tikrai turi tą įgimtą norą padėti kitiems, neturėdami piktų kėslų, tiesiog iš elementaraus draugiškumo. Pirmomis dienomis tuo patikėti buvo tikrai sunku, bet dabar tai tiesiog normalus reiškinys.

Moteris jiems aukščiau visko

Ką mes žinome apie musulmonus? Jie gali turėti kelias žmonas, daug meldžiasi, moterims liepia dėvėti šydą, nebendrauti su kitais vyrais, būti lyg tarnaite, negali dirbti normalaus darbo, moterimi gali naudotis visa vyro giminė ir panašiai. Ne, taip nėra. Turkai negali turėti daugiau nei vieną žmoną, nes tai draudžiama jų religijoje. Taip, kai kurie turkai meldžiasi penkis kartus per dieną, bet tokių žmonių yra tikrai ne daug, panašiai kiek ir pas mus einačių kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Taip, yra moterų, kurios yra labai tikinčios ir dėvi šydą tam, kad nebūtų kitiems vyrams pagundų, bet taip pat ir vyrai rengiasi uždarais drabužiais, kad nebūtų pagundos moterims, nors išvis tokių žmonių mažai, tikrai. Tarnaitė? Negali dirbti? Išnaudojama? Ne, jeigu moteris nedirba ir yra namų šeimininkė, tai tik dėl to, kad ji pati taip nori. Vyras pakankamai uždirba, tai kodėl nepasilikus namie su vaikais ir tiesiog savo laiką skyrus atžaloms? Moterys tikrai laimingos turėdamos tokį gyvenimą. Apie patį išnaudojimą nėra net kalbos, kadangi turkai, kaip ir minėjau, gali turėti tik vieną žmoną, dėl to, jos vyrams yra aukščiau nei Dievas ir jie tiki, kad visa ko pagrindas yra moteris.

Nesaugo įpūdingo kultūrinio paveldo, tačiau viską padarys dėl prezidento

Turkai gali didžiuotis savo praeitimi, jie turi labai daug išlikusių įspūdingų istorinių pastatų, miestų, tačiau dabartinei valdžiai tai visiškai neįdomu. Visu istoriniu paveldu rūpinasi vietiniai žmonės, tiek, kiek jie įdeda pastangų, pinigų ir noro, tiek mes galime ir pamatyti. Net ir sostinėje turime galimybę pamatyti kažkada buvusios įspūdingos pilies griuvėsius, kur gyvena labai neturtingi žmonės. Labai nustebino apsilankymas naujai pastatytame senamiestyje. Skamba keistai? Tai Turkija. Jei jie dabar saugotų tai, ką turi, tai nereikėtų statyti naujai senų pastatų.

Toks istorinio paveldo nesaugojimas sudaro nuomonę, kad turkams visiškai neįdomi jų praeitis. Tačiau taip nėra. Kalbant apie pirmąjį šalies prezidentą Atatiurką, tai nuomonė tikrai pasikeičia. Kadangi jo garbei pastatytas didžiulis mauzoliejus, įrengtas didžiulis muziejus, visą teritoriją saugo kariai – tie, kurie negali judėti ir keičiasi kas pora valandų ir visą savo gyvenimą paaukoję prezidento kapo saugojimui. Kiekvieną dieną maždaug keturi šimtai vis skirtingų žmonių atneša gėlių prie jo kapo, tiesiog taip atiduodami pagarbą. Turkijoje nerasi nei vieno žmogaus, kuris atsilieptų blogu žodžiu apie Atatiurką, visada einant pro prezidento skulptūrą yra atiduodama pagarba. Tai yra labai įspūdinga ir pagirtina, kad po tiek metų, jie taip gerbia savo šalies vadovą, kuris jiems iškovojo laisvę. To mes dar turime išmokti.

AUTORIUS : Žydrūnė Rukuižaitė