Tikėti verta – svajonės pildosi!
Nežinau, kaip jums, bet man kartais taip nutinka, kad noriu išlieti savo širdį ant balto popieriaus lapo. Tiesiog rašyti, rašyti tai, kas dedasi aplinkui, kas dedasi viduje… Visai panašiai kaip kartais nutinka moterims – pabundi ryte ir supranti, kad šiandien nori atrodyti gražiau, negu atrodai įprastai. Noriu ir nežinau kodėl. Negaliu tam rasti priežasties ar paaiškinimo. Ir šiandien aš noriu rašyti, noriu pasakoti, noriu įkvėpti…
Jau labai seniai supratau, ką noriu veikti gyvenime. Vos būdama septynerių sutikau pirmąjį psichologą, kuris man paliko neišdildomą įspūdį. Žmogus, pakeitęs mano gyvenimą, įkvėpęs viltį ir tikėjimą. Žmogus, parodęs psichologijos galią ir gyvenimo jėgą. Jau tada supratau, kad man tai yra kažkas daugiau nei tiesiog mokslas. Septintoje klasėje vidinis balsas man pakuždėjo, kad tai yra būtent tai, ką aš noriu studijuoti. Ir nuo tos dienos niekad neabejojau, kokias studijas pasirinksiu. Mama į tai žiūrėjo kiek skeptiškai. Ji, nenorėdama nieko blogo, man pasakė, kad Amerikoje tai būtų daug paprasčiau, tačiau Lietuvoje su šia profesija aš liksiu bedarbė. Ji net neįsivaizdavo, kad šie žodžiai mane tik stumia svajonės link. Amerika man visuomet buvo kažkas neįtikėtino. Šalis, kur veržias mano siela. Tik visa tai atrodė lyg drambliuko svajonė. Ta, kurią turėti gera, bet ji visuomet ir liks tik svajone.
Viename vakarėlyje susipažinau su vaikinu, kuris mano gyvenime paliko ryškų pėdsaką. Jis man parodė, jog ši rožinė svajonė nėra tokia nepasiekiama, kad vis dėlto iš drambliuko svajonės ji gali virsti realybe. Kelių mėnesių bėgyje aš jau laikiau bilietus į Jungtines Amerikos Valstijas.
Ta šalis mane sužavėjo… Praleidau joje mėnesį, atšvenčiau Kalėdas ir Naujuosius metus… Tai neįkainojama patirtis. Palikti šią šalį buvo nepaprastai sunku. Mano skrydis buvo atidėtas bent tris kartus ir kiekvieną iš jų aš galvojau, kad galbūt tai ženklas apsisukti ir bėgti atgal… Niekada nepalikti šios šalies. Bet palikau, palikau su dideliu skausmu širdyje.
Sugrįžau lygiai po metų. Ir vėl žiemiškos šventės praėjo svajonių šaly. Tai neapibūdinama žodžiais, emocija tvyranti aplink tiesiog užgniaužia kvapą. Mėnesis prabėgo neįtikėtinai greitai. Ir vėl sėdžiu automobilyje, judančiame oro uosto link. Vėl palieku šią šalį. Šį kartą nepavyko susilaikyti, ašaros byrėjo smarkiau nei lietus audros metu. Pažadėjau sau sugrįžti. Šį kartą žinojau, kad nepavyks to padaryti po metų, todėl tai buvo neįprastai sunku. Manęs laukė paskutiniai metai mokykloje. Visą kelionę iki pat namų, kuriuose aš jau nebesijaučiau lyg savuosiuose, aš negalėjau suvaldyti skausmo savyje ir guodžiausi, kad gavusi mokyklos baigimo diplomą būsiu laisva ir galėsiu siekti šios svajonės.
Deja, mes planuojam – Dievas juokiasi. Mano planas sugriuvo tą dieną, kai jis turėjo tapti realybe. Bet negalėjau leisti sau pasiduoti. Sėdėjau per naktis ieškodama universitetų Amerikoje, ieškojau visų įmanomų būdų judėti svajonės link. Tačiau mama palaužė mane ir aš pasilikau Lietuvoje. Net ir tada, kai buvau priimta studijuoti Amerikoje, pasirašiau sutartį su VDU. Pažadėjau mamai pabandyti pamilti Lietuvą, pabandyti pajusti studentišką gyvenimą čia. Nusprendžiau, kad pabėgti nebus vėlu. Taip pat žinojau, kad galėsiu išbandyti Work & Travel programą, kuri man parodys šiek tiek kitokias JAV spalvas. Tą šalies pusę, kur žmonės tikrai sunkiai dirba dėl duonos kąsnio.
Nežinau, ar aš esu laimės kūdikis, ar tikrai priklausau tai šaliai, tačiau viskas nutiko visiškai priešingai, nei aš tikėjausi. Mylėjau savo darbą visa širdimi, kiekvieną dieną ėjau į jį su šypsena veide ir didžiausiu džiaugsmu. Netrukus pradėjau ieškoti ir antrojo darbo. O tą dieną, kai jį radau, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Maniau, kad esu laimės kūdikis jau vien dėl pirmojo darbo viešbutyje, tačiau tada, kai įsidarbinau picerijoje, nebetekau žado. Manager’iai abiejuose darbuose buvo nepaprastai geri ir draugiški, tačiau picerija… Tam nėra žodžių, lig šiandien mes palaikome ryšius, kalbame kasdien ir negalime sulaukti dienos, kada vėl susitiksim. Beveik kasdien po darbo kartu vykdavome į vakarėlius, palydėdavome ar pasitikdavome saulę paplūdimyje… Į darbą skubėdavau su užsidegimu ir meile, prašydavau neduoti man laisvadienių, nes darbas buvo mano poilsis ir džiaugsmas sielai. Mano paskutinės dienos darbe pravirkdė ne vieną, o atsisveikinimo apkabinimai iš šefukų buvo be galo šilti, stiprūs ir nuoširdūs. Palikau Miramar Beach ir Grimaldis piceriją pažadėdama jiems sugrįžti. Bendradarbiai lydėjo mane į oro uostą, linkėjo gerų atostogų ir saugios kelionės namo bei sakė laukiantys grįžtant.
Išvykau pas savo drauges, kurias nekantravau sutikti visą vasarą. Beveik mėnesį mes keliavome po vienas gražiausių Jungtinių Amerikos Valstijų vietovių ir džiaugėmės gyvenimu. Neįmanoma papasakoti, kiek daug nuostabių dalykų nutiko per vasarą ir tą kelionių mėnesį – jūs kiekvienas privalote tai išbandyti asmeniškai.
Man net pasisekė sutikti žmogų, kurį pamilau visa širdim. Tai tik pastūmėjo mane siekti savo senosios svajonės. Ir štai dabar sėdžiu priešais tuščius lagaminus nekantraudama, kada vėl krausiuosi daiktus. Mano meilė šiai svajonei po vasaros tapo tik dar stipresnė. Išvykdama tikėjausi pamatyti juodą darbą ir vargą, o gavau vien laimę ir meilę. Radau vidinę ramybę ir gyvenimo džiaugsmą. Kiekvieną dieną Lietuvoje stengiuosi atsidžiaugti, lyg tai būtų mano paskutinioji diena. Bandau atsisveikinti su viskuo ir ilgam. Ieškau būdų kaip išpildyti svajonę ir šį kartą esu pasiryžusi labiau nei bet kada prieš tai. Šį kartą manęs nebeperkalbės niekas. Kai tikrai ko nors trokšti, kliūtys neegzistuoja. Iš tos aistros sugebėjau rasti jau šešis būdus ten išvykti ir vėl. Bent keturias vietas apsistoti. Ir vienas Dievas težino, kiek galimybių pasilikti ilgėliau man dovanos likimas.
Siekite savo svajonių, neleiskite kitiems jų keisti ir niekada nepasiduokite. Tai, kas verta pastangų, niekada nebūna lengva. Tad sukaupkite visą drasą bei jėgas ir pirmyn svajonės link. Nenustokite tikėti ir žinokite, jog visos svajonės gali tapti realybe. Svarbiausia nenustoti jų siekti. Tokia yra mano istorija svajonės link, o apie pačią Ameriką papasakosiu daugiau kitame savo straipsnelyje. Buenos noches!
Autorius: Simona Naujokaitytė