Apie meilę ir apie tai, kodėl geriau būti Džoniu.
Baigiu apsiryti nepadoriai skaniais guminukais. O ką? Jie gi vienas patraukliausių produktų, kurių galima rasti eilinėje parduotuvėje – spalvoti ir šmaikštūs įpakavimai, platus skonių bei formų asortimentas ir visa kita. Na gerai, prisipažinsiu, nieko neišmanau apie guminukus. Juos visai netyčia, o gal ir labai planuotai (neįlįsiu gi dabar į žmogaus smegeninę) paliko draugas. Gal čia tokia tyli paguoda dėl mano nenusisekusio sėkmės seminarų verslo. Pamenate, dar praėjusiais metais planavau su žmonėmis pasidalinti savo išmintimi. Taigi, nepasisekė. Išeikvojau paskutines santaupas reklamai, o į seminarą iš gailesčio atėjo tik pora pažįstamų, kurių ir vardus buvau pamiršusi. Kokia čia sėkmė, kai neturėdama telepatijos dovanos negaliu atspėti tų žmonių vardų ir kaskart turiu raudonuoti bandydama juos prisiminti… Bet ką jau čia skųsiuosi. Man gal ir nepasisekė, bet jūs vis dar turite šansą. Pasakysiu ką reikia daryti. Pasikeiskite savo pavardes ar pseudonimus, nežinau, priklauso nuo to kaip prisistatote žmonėms. Bet svarbiausia – nedvejokite ir tuoj pat tai padarykite – visuose socialiniuose tinklapiuose ir oficialiuose dokumentuose, draugams neleiskite savęs vadinti senuoju vardu. Jei dabar esate Kvarkianti Žuvėdra, atkakliai ignoruokite tuos, kurie vis dar drįsta į jus kreiptis senuoju Jonu. Joks jūs nebe Jonas.
Dėl ko taip reikia daryti ir kur čia populiarumo paslaptis? O gi štai, pamenate Mario Basanov‘ą? Taip, taip, taip, dabar jis Ten Walls ir surenka didesnes nei bet kada auditorijas, o ir bilietų kainos tapo tokios sunkios ir ne visiems įkandamos. Faktai kalba patys už save ir nėra čia ko aiškinti. Jei reikia daugiau argumentų, galiu pateikti dar vieną pavyzdį. Yra tokia taksi firma, kurią labai myliu, nes įsivaizduoju, kad ir ji labai myli savo klientus ir nėra brangininkė. Taigi, toje firmoje yra toks vairuotojas. Džonis Geležinis. Prisiekiu, būčiau vyras, irgi taip pasivadinčiau. Nežinau, gal čia ir yra tikras jo vardas, tik mano išsilavinimo stoka neleidžia priimti to rimtai, tačiau bet kokiu atveju, galiu lažintis, klientūros jis turi daugiau nei bet kuris kitas vairuotojas. Ne vien dėl malonaus elgesio ir gražios, beveik depiškos išvaizdos, bet dar ir dėl to, kad jis Džonis. Geležinis. Taigi, galite toliau ir neskaityti, atskleidžiau populiarumo paslaptį, dabar viskas jūsų rankose.
Skaitote toliau? Na ir puiku, papasakosiu jums tokių dalykėlių apie meilę. Man uždraudė apie ją rašyti banaliai, tai rašysiu kaip išeis. Praeitą Valentino dieną švenčiau ant grindų, nes netilpau į draugės lovą. Išties, nebuvo jėgų į ją įsiristi. Kitaip sakant, tuo laikotarpiu man reikėjo mažiau švęsti, dažniau lankyti anoniminių alkoholikų klubą. Šiaip ar taip pasimokiau ir šią Valentino dieną sutiksiu miške… Matote, neseniai prisiminiau paauglystėje perskaitytą būrimą. Nuo to, kokį paukštį sutiksi šią dieną, priklauso koks bus tavo būsimas vyras. Neslėpsiu, esu baisiai prietaringa, o prie viso to dar ir pareiginga, tad tikrai nesiruošiu tupėti balkone ir žiūrėti į varnas. Kam man reikia vyro varnos? Kad visokias šiukšles tampytų? Aišku, gerai pagalvojus, gal tai ir nėra blogas variantas – jei šiukšles iš namų išneštų būtų visai gerai, nes aš tai neišsinešu. O jei būtų pankas, eitume paskipinti ir iš konteineriuose rastų gėrybių gamintumėmės karališkus pietus. Bet visgi, netrokštu, kad man koks prie ausies karksėtų. Eisiu į mišką ir lauksiu erelio, su kuriuo galėsiu keliais skrajoti, kuris gindamas mane kam nors į snukį pasiūlys. Aišku, su juo greičiausiai romantinių filmų neteks žiūrėti, bet aš jų ir taip nemėgstu, todėl laisvalaikiu galėsiu kartu su savo meilučiu eiti į gatvės muštynes. Būsiu bloga mergaitė, štai taip.
Bet kol dar nieko nesusiradau, mintimis saugiai grįžtu į tikros ir tyros meilės prisiminimus. Tai buvo darželio laikais. Man buvo šešeri ir atrodžiau visai neblogai. Tik atėjusi į darželį įsimylėjau Tomą – jis buvo toks nieko sau, dailių veido bruožų, gražiai aprengtas, nupraustas, saikingai pamaitintas. Meilė buvo trumpa ir be atsako. Tiesą sakant, jis tiesiog įkyrėjo su nuolatiniu savo verksmu kas rytą, kai mama jį palikdavo ir iškeliaudavo į darbą. Nusprendžiau, kad nėra man čia ko dūsauti ir susiradau tikrą, savęs vertą vyrą. Buvo jis strazdanotas, plačios šypsenos berniukas ir mes labai rimtai draugavome. Kartą jis atėjo pas mane į svečius ir močiutė mums išvirė kiaušinių. Tie kiaušiniai buvo kietai virti, turbūt todėl, kad neapsitaškytumėme. Po to, ji mus nuvedė aprodyti savo vištų. Buvo tikrai smagu, bet kai pagalvoju, darosi apmaudu – man rodos, močiutė mane norėjo ,,prakišti“. Nes gi kam šiaip sau maitinti svetimą vaiką ir aprodyti savo ūkį – suprask, tos vištos buvo tarsi mano kraitis. Šiaip ar taip mes buvome tik vaikai ir neįtarėme tokios klastos, dėl to jis mane vėliau pavėžino su dviračiu. Tais laikais būti šešerių ir minti ne kokį triratuką, bet tikrą vaikišką dviejų ratų dviratį buvo kieta. O turėti gyvenimo meilę su savo tačke buvo virš visko. Tai štai tokia audringa buvo mano vaikystė, kad net nepamenu kaip išsiskyrėme. Greičiausiai kažkuriam teko palikti darželį.
Na, ir galų gale atskleisiu dar vieną paslaptį susijusią su meile žmonėms, tėvynei, muzikai, savo miestui, pieštukams, kavos puodeliams ir kitiems keistiems dalykams. Kai buvau maža, nelabai mėgdavau darbuotis, bet vis tiek man prikabino pareigą laistyti gėles. Eina sau,- galvojau,- laiko čia mane gėlininke. Aišku, tų gėlių aš nelaisčiau ir galų gale pagyrimais manęs nepalaistė ir tėtis. Liedamas vandenį ant gerokai nudžiovintų augalų jis man pasakė, kad nuo to, kaip mes rūpinamės augalais priklauso ir tai, kaip žmonės rūpinsis mumis. Kitaip tariant, jei kažkam sugebame parodyti dėmesio ir suteikti šilumos, tai to paties sulaukiame ir iš kitų. Juk laistomos gėlės tikrai nevysta, o tik skleidžia gražiausius savo žiedus. Taigi, marš pasitikrinti kas dedasi ant jūsų palangės!
Autorius: Ernesta Dambrauskaitė
