Kas geba – daro, kas negeba – dėsto…

Dar nespėjus įsibėgėti pavasario semestrui, saulei nelepinant savo šiltais spinduliais, studentai, per daug nesijaudindami ir dar truputį susitraukę nuo žvarbaus vėjo, skuba į paskaitas. Kažkur tarp jų galime išvysti ne visai lietuviškos išvaizdos mūsų universiteto dėstytoją Loic Boizou, kurio veide visuomet šviečia plati šypsena. Įdomu, kokie gi vėjai atpūtė šį prancūziškos bei šveicariškos kultūros žmogų į VDU? Tuomet susipažinkime su juo iš arčiau ir išsiaiškinkime.

Kodėl pasirinkote dėstytojo darbą? Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

Prancūzijoje sakoma: Kas geba – daro, kas negeba – dėsto… Dėstytojo darbas nebuvo mano vaikystės sapnas. Kai buvau paauglys, mano tikslas buvo tapti diplomatu arba žurnalistu. Pradėjau studijuoti geografiją ir truputį mokiausi lietuvių bei ukrainiečių kalbų. Mano lietuvių gramatikos dėstytojas, Profesorius Chicouene, man padarė didžiulį įspūdį: parodė, kad kalba yra sistema, taigi pradėjau galvoti apie lingvistiką. Kadangi lingvistika neduoda tiek daug profesiniu galimybių, būtent pasirinkau taikomąją lingvistiką. Taigi ketvirtame kurse perėjau į kompiuterinės lingvistikos magistrantūrą Rytų kalbų institute (INALCO). Tais pačiais metais pradėjau savanoriauti „Autremonde“ (Kitoks pasaulis) nevyriausybinėje organizacijoje: mokiau vakarų Afrikos imigrantus (daugiausiai iš Malio ir Senegalo) prancūzų kalbos, ypač rašymo, nes dauguma žmonių, kurie lankė paskaitas, nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Man labai patiko bendrauti su afrikiečiais. Jų dėka sužinojau daug naujų dalykų. Taigi nuo to laiko esu labai prisirišęs prie vakarų afrikiečių. Taip pat prancūzų kalbos teko dėstyti kitai nevyriausybinei organizacijai, kuri stengėsi išlaisvinti prostitutes iš sutenerių tinklo. Darbas buvo sunkus, nes pamačiau daug likimo aukų iš Vidurinės ir Rytų Europos (tarp jų kelias lietuves), iš Balkanų, Pietų Amerikos, Kinijos ir iš Nigerijos. Taigi toliau tęsdamas savo kompiuterinės lingvistikos studijas, aš nusprendžiau mokytis prancūzų kalbos dėstymo užsieniečiams Paris X-Nanterre universitete. Taip ir įžengiau į slidų dėstytojo kelią.

Kodėl nusprendėte atvykti būtent į Lietuvą, Kauną ir Vytauto Didžiojo universitetą?

Mano ryšys su Lietuva jau senokas. Būdamas vaiku, mačiau per televiziją Baltijos kelią, ir pradėjau domėtis Baltijos šalimis. Ieškojau informacijos apie baltų tautas, kur tik galėjau. Labai atidžiai sekiau įvykius, susijusius su kova už nepriklausomybę. Praleidau valandų valandas prie radijo, kai Tarybų Sąjungos kariuomenė puolė televizijos bokštą. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m., Lietuvos Respublikos pripažinimas ir įstojimas į Europos Sąjungą man taip pat svarbūs momentai. Iš dalies esu Sąjūdžio atžala! Todėl esu linkęs sakyti, kad Baltijos tautos, o ypač lietuviai, ugdė mano pilietiškumą ir jautrumą žmogaus teisėms. Kalbant apie Kauną, miestas paliko man teigiamą įspūdį, kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje 1996 m. Vėliau, kai buvau doktorantas, sužinojau, kad VDU yra kompiuterinės lingvistikos centras. Kadangi mano disertacija buvo susijusi su lietuvių kalbos apdorojimu, 2004 m. domėjausi stažuočių galimybėmis VDU, ir Rūta Petrauskaitė mane nuoširdžiai priėmė. Po to, praleidau tris su puse stebuklingų metų Kirgizijoje, o vėliau vėl susisiekėme su Rūta Petrauskaite, kuri man pasiūlė vėl grįžti į VDU. Tai ir atskridau…

Kaip vertinate Vytauto Didžiojo universiteto studijų kokybę ir sistemą?

Man sunku vertinti viską, nes matau tik dalį scenos. Mano vizija būtų tokia: kuo mažesnis universitetas. Deja, dabartinė padėtis Europoje skatina didesnius universitetus, taigi VDU – ne išimtis. Dažnai girdžiu senesnių dėstytojų pastebėjimus, jog dalykų pasirinkimas anksčiau buvo laisvesnis, kas man atrodo taip pat svarbu. Džiugu, kad tolerancija yra pripažinta universitete, o tai svarbus bruožas reprezentuojant VDU.

Ar sunku buvo įveikti kalbos barjerą? Kaip tai padarėte?

Pradėjau mokytis lietuvių kalbos Paryžiuje Rytų kalbų institute 1995 m. Ten teko nemažai bendrauti su lietuviais. Per pirmąją kelionę į Lietuvą dažnai kalbėdavau su žmonėmis, taigi barjero greitai nebeliko. Prisimenu, kai sakydavau, „aš vos kalbu lietuviškai“, žmonės dažnai atsakydavo “kaip jūs gerai kalbate lietuviškai!”. O jau antrą kartą atvykęs į Lietuvą galėjau laisvai kalbėti lietuvių kalba Dabar galiu suprasti bemaž viską, tačiau mano kalbėjimo ir rašymo įgūdžiai nėra tobuli. Dažnai ir pats pastebiu savo linksniavimo ir asmenavimo klaidas…

Jau daug metų gyvenate Lietuvoje. Kaip sekėsi pritapti? Kokius įspūdžius paliko pirmieji metai, praleisti čia?

Kaip jau minėjau, 1996 m. pirmą kartą atvykau į Lietuvą kaip keliautojas. Mane pakvietė draugės, kurios mokėsi Paryžiuje. Atvykus, į akis krito pilkos spalvos, seni automobiliai ir apgriauti pastatai, tačiau vis tiek džiaugiausi, jog esu savo „širdies tėvynėje“. Baisu, bet kartu ir smagu buvo perbėgti per magistralę prie Rumšiškių, arba pereiti per nebaigtą tiltą Vilniuje. Tačiau, kaip jau minėjau, buvau nemažai domėjęsis Lietuva ir bendravęs su lietuviais, todėl didelio kultūrinio šoko nebuvo. Taigi po pirmosios kelionės, Lietuva buvo „terra cognita“. Juo labiau, kad Lietuva yra Europos dalis. Kai teko gyventi Kirgizijoje, kur kultūra yra visiškai kitokia, tuomet istorija buvo visai kita. Bet Lietuvoje adaptuotis man nebuvo sunku.

Kaip pavyko „susidraugauti“ su lietuvišku maistu? Ar pasigendate čia savo šalies tradicinių patiekalų?

Problemų su lietuvišku maistu neturiu. Valgau viską: nuo kiaulės kojų iki šakočio. Aš ypač vertinu burokėlių meną, nes Prancūzijoje ta daržovė man visada atrodė grubi, o Lietuvoje burokėlių sriuboje bei šaltibarščiuose burokėlis įgauna subtilų skonį! Dėl mano prancūziškos bei šveicariškos kultūros man trūksta sūrio. Visuomet buvau įpratęs rinktis sūrį iš maždaug 40 įvairių rūšių. Nesakau, kad Lietuvos sūris yra blogas, tačiau trūksta skonių įvairovės. Importuotas Prancūzijos sūris yra dažnai antrinės kokybės, o Šveicarijos sūris yra žiauriai išluoštas „Maximos“ darbuotojų, kurie nemoka jų pjaustyti…

Mūsų skiltis vadinasi „Dėstytojas irgi žmogus“. Kaip vertinate tokį teiginį? Ar už universiteto ribų galima pamatyti visai kitokį jūsų charakterį?

Manau, jog tai yra savaime aišku ir nereikia argumentuoti :). Nors, žinoma, žmonių būna įvairių… Tačiau nemanau, kad mano charakteris po paskaitų labai skiriasi. Gal esu šiek tiek santūresnis.

Kokių turite slaptų pomėgių, hobių, apie kuriuos Jūsų studentai net nenumano?

Esu grynas filologas, man patinka kalbos ir literatūra. Dabar stengiuosi ir siekiu išmokti lietuvių gestų kalbos, bet trūksta laiko… Mėgstu praleisti laiką su savo šeima, bendrauti su draugais prie stalo, žiūrėti gerą filmą, klausyti muzikos, pasivaikščioti, plaukioti ežeruose arba jūroje. Labai savotiško pomėgio neturiu.

Jeigu nedėstytumėte universitete, kokią kitą profesiją pasirinktumėte?

Iki šiandien jaučiu nostalgiją dėstyti kalbą imigrantams, nes tas darbas labiau susijęs su socialine veikla. Turiu tiek gerų prisiminimų toje srityje… Turizmas taip pat galėtų būti puiki profesija, tačiau bendraujant su turistais reikia turėti geležinius nervus, kurių, deja, neturiu. O kaip poetinė alternatyva, visada yra mintis auginti gyvulius Kirgizijos kalnuose… bet kur tada surasiu biblioteką ir greitą internetą… 🙂

Kokie jūsų ateities planai ir tikslai? Neplanuojate palikti Lietuvos?

Kol kas mano planai susiję su Lietuva. Mano darbas VDU yra labai įdomus. Mokslo darbas, susijęs su lietuvių kalbos kompiuteriniu, yra ypač perspektyvus. Žinoma, kai paaugliai „čirškauja“ apie mano šeimą, kuri yra iš Azijos, kai matau kai kurių žmonių elgesį su juodaodžiais, arba kai žmonės išreiškia savo pyktį šmeižiant homoseksualus, lenkus, musulmonus arba žydus, tuomet norisi buvimo laiką Lietuvoje sutrumpinti. Ypač skaudu, dėl to, kad mano gyvenimas yra taip glaudžiai susijęs su Lietuvos kova už nepriklausomybę ir integravimą į Europos erdvę. Liūdna, kad lietuviai mane nors ir ugdė kaip pasaulio pilietį, bet jiems ne visuomet pavyksta taip ugdyti saviškius. Tačiau vėliau pagalvoju, kad visgi gerų žmonių čia yra daug ir, kad myliu Lietuvą. Netgi klausau lietuvių sutartinių, kurios yra artimos mano širdžiai, prisimenu Dzūkijos kaimus ir tuomet grįžta noras toliau čia gyventi.

Ką galėtumėte palinkėti mūsų žurnalo skaitytojams?

Linkiu, kad studentai stropiai mokytųsi, taptų aktyvūs piliečiai, suvoktų, kad įvairovė gali būti turtas ir stiprybė. Taip pat norėčiau, kad jie išvažiuotų į užsienį, bet ir sugrįžtų, prisiderintų prie Lietuvos bei lietuvių kultūros ir taip pat svarbu, kad padėtų kovoti prieš skurdą šalyje. Mano nuomone, itin reikšminga, kad jauni piliečiai įgautų gerovės jausmą, kurio Lietuvoje labai trūksta.

 AUTORIUS : Gintarė Granskaitė