Erasmus Prancūzijoje

Niekada negalvojau, kad teks gyventi ir mokytis viename žymiausių Europos miestų, į kurį keliauja milijonai turistų kiekvienais metais. Gyvenu lyg filme, kiekvieną dieną praeidama pro Eifelio bokštą ir girdėdama aplinkui prancūzų kalbą.  Daug žmonių, daug veiksmo ir miestas niekada nemiega.

 

Nuo ko viskas prasidėjo

Jau prieš įstojant į universitetą žinojau apie Erasmus programą ir labai laukiau šios galimybės išvykti į užsienį pusei metų. Užsienis visada mane traukė, o studentiškas gyvenimas svetur – dar labiau. Pirmame kurse nekantriai laukiau prasidedančios atrankos. Labai norėjau nukeliauti ten, kur nesu buvus, dėl to pasidomėjusi apie siūlomus universitetus pirmas dvi vietas užrašiau į Kipro universitetą, o trečią į Prancūzijos. Ir kaip jau straipsnio pavadinimas išdavė, buvau atrinkta į Dauphine University, Paryžiuje!!!

Pirmieji įspūdžiai

Atvykus čia su dviem dideliais lagaminais, kuriose buvo sukrauta pusė mano gyvenimo, negalėjau suvokti, kaip teks kopti laiptais ir kaip nusigauti iki gyvenamosios vietos klaidžiu Paryžiaus metro. Ties kiekvienais laiptais aš stipriai atsikvėpdavau ir pasiruošdavau nešti lagaminus, bet dar nespėjus man jų pakelt, kas nors prieidavo su plačiausia šypsena ir paklausdavo ar reikia pagalbos. Labai nustebino žmonių pagalba ir tolerancija mano laužytai prancūzų kalbai, ko tikrai nesitikėjau dėl vyraujančių stereotipų apie arogantiškus prancūzus.

Kitą dieną atvykus į universitetą, negalėjau patikėti, koks jis didelis. Mes VDU turim atskirus fakultetus, o čia yra tiesiog labai didelis vienas pastatas, kuriame vyksta visos paskaitos. Vėliau per pristatymą mums papasakojo, kad tai buvo sena NATO bazė, kurią, vietoj to, kad nugriautų, atnaujino ir padarė universitetą. Įspūdinga tol, kol nereikia ieškoti paskaitos ir bėgioti per nesibaigiančius koridorius tam, kad nevėluoti.

Stereotipai neatsiranda iš niekurparis

Kadangi Paryžius yra didelis miestas, apie kurį visi pasaulyje žino, dėl to neišvengiama, kad yra ir daug stereotipų apie prancūzus (arba tiesiog apie „paryžiečius“):

  • Arogancija: jau minėjau, kad arogancija yra klaidingas stereotipas, dar tokių draugiškų žmonių neteko niekur pasaulyje sutikt ir kol kas galiu pasidžiaugti, kad nesusipažinau su arogantišku prancūzu (piu piu piu);
  • „English? Non.”: žinoma, populiariausias stereotipas yra tai, kad prancūzai nešneka anglų kalba. Tikrai tiesa. Labai maža dalis prancūzų moka anglų kalba, jei susipažinau (kur nors už anglų kalbos paskaitų ribos) su prancūzų studentais, anglų kalba yra tokia laužyta, su stipriu prancūzišku akcentu, kad bandyti suprasti net neverta.
  • Paryžius – meilės ir romantikos miestas: na… pagyvenus čia dvi savaites galiu drąsiai pasakyt, kad gatvėj praeit neužkalbintai yra labai sunku. Jei pagausi prancūzų akių kontaktą, labai greitai išgirsi „bonjour, mademoiselle“. Žinoma, aš visad pasimetu ir tiesiog nueinu. Awkward, Vilte, strikes again.

Paskaitos ir laisvalaikis

Pamačius paskaitų tvarkaraštį buvau šokiruota, nes paskaitos vyksta po 3 valandas ir jų lankymas yra privalomas. Taigi pasijaučiau labai išlepinta VDU tvarkos. Sunkiai įprantu prie susikaupimo ir sėdėjimo auditorijoje tokį ilgą laiko tarpą. Tačiau dėstytojai visi labai linksmi ir įdomus, todėl laikas tikrai neprailgsta.

paris3Po paskaitų labai smagu eiti pasivaikščiot, nes universitetas yra visiškai prie pat Triumfo Arkos ir žymaus Eifelio bokšto. Jau teko paragauti prancūziškų vynų, sūrio fondue ir nuostabių desertų. O naktinis gyvenimas Paryžiuje verda kiekvieną dieną, tik, žinoma, nėra tiek energijos ir pinigų.

Esu labai laiminga kiekvieną dieną čia būdama, nes nesibaigia įspūdžiai, naujos pažintys ir geros emocijos. Tikiuos, taip bus ir po pirmų koliokviumų.

Autorius: Viltė Urbonaitė

Panašūs pranešimai

  • Važiuoti? Važiuoti !

    Išvykti į Suomiją pagal Erasmus mainų programą pasiryžau visai netikėtai. Visados buvau ta, kuri apie Erasmus atsiliepdavo neigiamai: besaikis gėrimas, pinigų švaistymas ir garantuotas akademinių skolų parsivežimas.Vis dėlto, vienas spontaniškas sprendimas pakeitė mano požiūrį visam gyvenimui. Atrinko? Nebenoriu! Įpusėjus pirmam antro kurso pusmečiui, pamatau, jog skelbiama papildoma antranka Erasmus studijoms. Registracijos formą užpildau manydama, kad…

  • Atsikvėpti, nugrimzti ir… sugrįžti!

      Orui vis labiau rudenėjant, dažnas nuklysta mintimis į savo atskirą pasaulį. Vis dažniau jaučiant sušalusias rankas, kūno virpulį, prireikiant skėčio, kurį ne vienas pamiršta pasiimti, taip gera daug ką apmąstyti ir minutei kitai tarsi iškeliauti iš realybės. Lyg vienu metu būnant čia, bet taip pat ir kažkur toli. Ne išimtis ir šie trys vyrai,…

  • Britiška praktika. Arba kaip pakeisti pasaulį

    ERASMUS. O su kuo Tau asocijuojasi šis žodis? Tikriausiai jau žinau – egzotiški vaizdai, saulės išbučiuoti veidai ir beprotiškai linksmas gyvenimas. Man laimė nusišypsojo išbandyti ne tik Erasmus studijas, bet ir Erasmus praktiką. Tad šitos dvi patirtys leido suvokti, kad kiekvieno studento istorija yra kitokia. Kiekvienas studentas išvažiuoja su skirtingais norais, lūkesčiais ir svajonėmis, tad…

  • Lucka ir jo avantiūros

    Kas rytą pabudusi, aš visuomet pažvelgiu pro langą. Ne tik tam, kad pažiūrėčiau koks oras ir nuspręsčiau ką apsirengti, bet ir tam, kad užduočiau sau klausimą – kokiu žmogumi turėčiau šiandien būti, kad įgyvendinčiau savo planus ir svajones? Ar šiandien turiu atrodyti gerai ir atkreipti dėmesį savo išvaizda, ar visgi švytėti iš vidaus? Tikriausiai, statydama…

  • Malta – vakarėlis prasideda

    Tikriausiai kiekvienas išgirdęs apie Erasmus pirmiausiai pagalvoja apie nesibaigiančių vakarėlių maratoną – iš dalies tai tikra tiesa, jei nori ir svarbiausia turi tiek sveikatos penkis mėnesius gali atsitūsinti iš širdies, bet brangiose šalyse dėl kainų tokius planus reikia pakoreguoti. Tad šįkart pasidalinsiu savo įspūdžiais apie linksmąjį naktinį ir ne tik gyvenimą Maltoje.   Let‘s started…

  • Liko laukti tik metus – Sūpynės festival

    Laukimas truko visus metus, o keturios jubiliejinio festivalio Sūpynės dienos prabėgo nepastebimai greit. Tačiau laukti buvo verta. Prasidėjusios nuo mažo festivalio, šiemet išaugusios iki dešimties metų Sūpynės ir vėl kvietė pasisupti į jau gerai pažįstamą Pakretuonės mišką. Į festivalį keliaudama ketvirtą kartą praleisti geriausias metų dienas tarp samanų, tyro miško oro, stingdančių ir kūną virpinančių…