Fotožurnalisto darbas – intymi pažintis su gyvenimu

Artūras Morozovas – žmogus, į pasaulį žvelgiantis per fotoaparato objektyvą. Kartais gimtajame Kaune, kartais toli nuo namų, karinių konfliktų zonose: Gruzijoje, Palestinoje, Ukrainoje, tačiau visuomet su jaunatvišku užsidegimu ir smalsumu. Nors fotožurnalisto darbas – neprognozuojamas, momentinis, o kartais ir pavojingas gyvybei, Artūras mėgaujasi galimybe būti šių dienų istorijos metraštininku ir linki nebijoti kiekvienam ieškoti savęs.

_AMO4903

Kodėl studijoms pasirinkai būtent Vytauto Didžiojo universitetą?

Kadangi esu prisiekęs kaunietis, VDU man visuomet imponavo savo aukšta kultūra ir morale. Gal net kiek romantizuotai į šią alma mater žiūrėjau, jaučiau tą tarpukario aristokratišką dvasią, kuria tiek pats Kaunas, tiek VDU pulsuoja iki šiol. Tik reikia žinoti, kur šį pulsą užčiuopti.

Ką tavo asmenybei, pasaulėžiūrai davė studijos VDU?

Neskaitant žinių, kurias įgyjau studijuodamas menotyros bakalaurą, universitetas mane išmokė bendravimo. Kadangi nuo antrojo kurso pradėjau dirbti gana intensyvų fotoreporterio darbą Vilniuje, buvau priverstas nuolatos komunikuoti su savo dėstytojais. Labai greitai supratau, kad Menų fakultetas – tai daugiau nei paprasta institucija. Joje dirba mūsų miesto inteligentai, puikūs žmonės, su kuriais vyksta ne oficialus studento-dėstytojo bendravimas, bet, visų pirma, dviejų vienas kitą gerbiančių žmonių pokalbis. Nors jau keletą metų esu baigęs savo akademinę veiklą VDU, su dauguma dėstytojų išlikome gerais bičiuliais ir niekuomet neprasilenkiame gatvėje „nepersimetę“ keliais žodžiais.

Kaip susidomėjai fotografija? Kas įkvėpė siekti savo svajonės (juk studijos universitete skyrėsi nuo tavo pasirinktos profesijos…)?

Nuo mažens domėjausi fotografija. Tiksliau mane visuomet domino istorijų pasakojimas ir iškalbingos nuotraukos. Žavėjausi ir iki šiol žaviuosi fotoreportažo žanru. Per paauglystėje įsigyto juostinio fotoaparato vaizdo ieškiklį stengiausi stebėti būtent gyvą, nesurežisuotą gatvės gyvenimą. Prie šios aistros, ko gero, prisidėjo ir Lietuvos Fotomenininkų Sąjungos Kauno skyriaus istorija. Juk Kaunas šeštajame-septintajame dešimtmečiuose buvo viena iš Europos fotoreportažo žanro sostinių. Iki šiol stebiuosi, kokiu nuostabiu laiku fotografai gyvena Kaune – gatvėje gali susitikti ir kavos išgerti su mūsų klasikais: Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku, Romualdu Požerskiu ir kt.

IMG_6109

Koks yra fotožurnalisto gyvenimas?

Trumpai tariant, tai be galo įdomi profesija. Ji – viena intymiausių pažintyje su gyvenimu. Mažai monotonijos, daugybė neplanuotų kelionių, mikroskopinis „karštųjų“ įvykių stebėjimas. Buvo laikas, kuomet ryte gerdamas kavą nežinojau, kas manęs laukia dieną – ar teks mindyti Prezidentūros parketą, ar braidžioti po miškus. Kadangi fotožurnalistas turi būti arti šiandien vykstančių įvykių (o kartais net aplenkti laiką ir fiksuoti tai, kas bus įdomu rytoj), dažnai tenka netikėtai keliauti, atsidurti tikrai įdomiose vietose. Žinoma, yra ir daug sunkumų – emociškai pergyventi tragiškus įvykius, nuolat koreguoti savo asmeninio gyvenimo planus.

Koks yra geriausias dalykas, būnant fotožurnalistu?

Labiausiai turbūt ir žavi šie trys dalykai – darbo dinamika, gyvenimo pulso jautimas bei intymus prisilietimas prie istorijos.

Fotožurnalistai dirba įvairiose vietose – nuo krepšinio aikštelių iki ministerijų koridorių. Kodėl tave taip traukia pavojingos konfliktinės zonos (esi aplankęs Gruziją karo metu, fotografavai Maidaną Ukrainoje, Čečėniją, Palestiną)..?

Na, pirmiausia, savęs tikrai nelaikau „karo fotografu“. Yra kolegų, kurie šį darbą dirba visą gyvenimą ir koncentruojasi būtent į konfliktų fiksavimą. Mane domina ir kiti dalykai, gal net labiau nei tragiški įvykiai. Tačiau turiu sutikti, jog šią specifinę žurnalistikos sritį vis labiau „prisijaukinu“. Galbūt todėl, jog ten reikalingas maksimalus dėmesys, įžvalgumas ir ramybė. Pastebiu, jog konfliktinėse aplinkose jaučiuosi ramus – tai viena esminių savybių, reikalingų būnant tokiose situacijose. Kita savybė, kuria džiaugiuosi, tai mokėjimas sugrįžti į kasdienį gyvenimą ir juo mėgautis, psichologinis atsparumas aplinkoms, kuriose tenka dirbti.

1613043_3733583235971_1792792272_o

O iš kur tiek drąsos? Nebaisu, jog vieną dieną „gaudydamas“ kadrą gali būti sunkiai sužeistas?

Na, gal tai ne tiek drąsa, kiek žurnalistinis smalsumas. Be galo įdomu iš taip arti stebėti šiuos istorinius virsmus. Skaitydami vien naujienų antraštes ar straipsnius žurnalistų, kurie visa tai rašo iš savo patogaus ofiso, praleidžiame tą jausminę patirtį. Nusileidus lėktuvu į kitą šalį norisi įkvėpti oro, pastebėti gyvenimo ritmą ir pabendrauti su paprastais vietiniais gyventojais, kurie dažnai būna pamiršti.

Kalbant apie saugumą, jei esi atlikęs „namų darbus“ ir žinai, kaip elgtis toje kultūrinėje-konfliktinėje aplinkoje, gerbi jos dalyvius ir vietos tradicijas, gali jaustis gana saugus. Žinoma, tai padidintos rizikos vietos, kur daug ką lemia ir sėkmė.

Galbūt yra koks nors miestas ar šalis, kuri tave išskirtinai žavi? Tokia, kurioje norisi fotografuoti ir fotografuoti?

Man labai patinka Tbilisis. Jo gyvenimo ritmas, šurmulys niekuomet nepabosta. Esu ten praleidęs labai daug laiko ir vis tiek nepavyksta nuo šios šalies „pabėgti“.

Ar turi savo gyvenime ar darbe autoritetų, idealų?

Negalėčiau išskirti vienos asmenybės. Turiu idealų atskiroms savybėms.

Ko palinkėtum studentams, kurie jaučiasi pasirinkę ne savo specialybę universitete, įstoję „ne į savo vėžes“?

Per daug nesureikšminti savo pasirinkimo, nebijoti jį keisti. Geriausia patirtis ir savęs pažinimas – kelionės.

Karolina Paškevičiūtė

Panašūs pranešimai

  • Erasmus praktika alaus ir šokolado šalyje

    Erasmus praktika… Pirma mintis, išgirdus šį pasiūlymą , buvo „Dirbti vasarą nemokamai užsienyje?!“. Kitiems gali tai pasirodyti kaip nelabai viliojantis pasiūlymas. Gi vasaros metas – tai laikas atsipalaiduoti, pailsėti, „patūsinti“!Tačiau ši mano vasara nebuvo skirta poilsiui ar „tūsinimui“. Aš visada mėgau priimti spontaniškus spendimus, o šįkart Erasmus praktika vasarą buvo vienas iš jų. KUR?! Greita…

  • „VDU leido man suprasti, kad aš – savo gyvenimo kalvis…“

    Energingas, emocionalus, jautrus aplinkai, tačiau sunkiai sutelkiantis dėmesį – taip save apibūdina Jokūbas Nosovas, šokių pasaulyje dėl savo lankstumo geriau žinomas pravarde Zmej (rus. „gyvatė“). Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų ketvirtakursis, anksčiau laimę bandęs Lietuvos Sporto universiteto sportinės rekreacijos ir turizmo specialybėje, save vis dėlto atrado šokyje. Dabar Jokūbas – vienas iš šokių centro „In…

  • Erasmus Maltoje

    Erasmus įgauna pagreitį arba mėnuo čia Sunku patikėti, kad savo rojuje, Maltoje, jau praleidau vieną mėnesį, laikas taip greitai bėga, atrodo, tik neseniai čia atvažiavau ir pratinausi prie atostogas primenančio gyvenimo. Dabar kaip tikra maltietė stabdau autobusą, paburnoju ir neatsakingą vairuotoją, jei vėl išsitėškiau ant grindų, jam staigiai stabdant (gerai, kad tėveliai apdraudė prieš išvažiuojant)….

  • Mitai apie turkus

    Turkijoje praleidus jau pora mėnesių, noriu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi atvykus būtent čia, o ne į kokią Europos šalį. Kodėl? Todėl, kad mes – lietuviai, europiečiai – apie Turkiją ir jos žmones turime begales stereotipų, girdėję daugybę blogų istorijų, mums nesuprantamos tradicijos ir daug daug visko neaiškaus. Taigi gyvendama čia galiu pati savo akimis…

  • Trijų merginų minčių sūkuryje

    Taip greit vasarai prabėgus ir prasidėjus naujiems mokslo metams – vėlgi sugrįžtame prie pokalbių su savimi. Atrodo toks lengvas dalykas – juk kasdien daug galvojame, mąstome ir daugiausiai laiko praleidžiami būdami su savimi, tačiau gerai pagalvoti, ko norėtum savęs paklausti ir kaip ką atsakyti – visgi sunkus uždavinys. Ne vienas žmogus, kuriam teko pabuvoti tokioje…

  • Svarbiausia nebijoti išeiti iš savo komforto zonos

    Tikriausiai visi bent kartą esame girdėję sakant, kad buvimas studentu turi begalę privalumų. Vieną svarbiausių galėtume laikyti galimybe pažinti save, atrasti tai, kas iš tiesų mus  „veža“, tačiau kartais kažkokį „kabliuką“ atrasti tikrai sunku… Todėl šiandien savo trumpa istorija pasidalinti paprašiau Lietuvos studentų sąjungos viceprezidento ir labai įdomaus žmogaus Andriaus Zaličio, kuris padės jums suprasti,…