Vytauto Liesionio išpažintis

Vytautas Liesionis, g. 1978, Seirijai

Vytauto Didžiojo universitetas turi tikrai daugybę pasižymėjusių ir gerbiamų dėstytojų, tačiau Vytautas Liesionis yra ypatingai populiarus studentų tarpe. Jo paskaitos visuomet pritraukia pilnas auditorijas. Ne paslaptis, jog šis žmogus šiemet „V2“ dėstytojų apdovanojimuose buvo išrinktas „Metų dėstytoju“ bei „Metų auditorija“. Ne tik puikus savo dalyko žinovas, bet ir nuostabi asmenybė.

 

Kodėl nusprendėte tapti dėstytoju?

Kas moka dirbti – dirba… O jei rimtai – gal toks mano pašaukimas? Pradedant nuo pirmojo horoskopo ir baigiant profesinės orientacijos testais viskas rodė kryptį į mokytojo kelią. Beje, mokytojauti pradėjau dar bestudijuodamas universitete. Tuomet patyriau, kad tai man. Lygiai taip pat supratau, kad mokytojui, kaip ir bet kuriam kitam, reikia žinių ir įgūdžių. Taip VDU Švietimo studijų centre įgijau ekonomikos mokytojo kvalifikaciją. Ir… pradėjau dėstytojo darbą. Tai buvo 2002-ieji metai.

 

Kaip, Jūsų manymu, būtų susiklostęs Jūsų gyvenimas, jei nebūtumėte tapęs dėstytoju?

Garantuotai kitaip. Dirbčiau mokytoju J. Negaliu pasakyti, kurioje konkrečiai srityje, tačiau garantuotai tokį darbą.

 

Kokia Jūsų mėgstama veikla laisvalaikiu?

Karyba.

 

Ar patartumėte savo vaikams studijuoti VDU? Kodėl?

Ir patarsiu. Bent du metus privaloma. Čia kaip su karine tarnyba.

 

Ar manote, kad VDU daugiau nei specialybė? Kodėl?

Specialybė neapima to, ką įprastai suprantame kaip kultūra. VDU man išskirtinis savo kultūra. Kalbu ne vien apie bendravimą. Apie įvairių asmenybių išbuvimą viename. Žmonės ir jų darbai universitetą daro didžiu. Be viso kito – VDU yra mano Alma Mater. Jau šito pakaktų, kad VDU man būtų daugiau nei specialybė.

 

Papasakokite apie savo studijų metus.

Čia kaip tik tas klausimas, kur nėra ką daug pasakoti J. Teko mokytis daug ir sunkiai. Kažkaip instinktyviai jaučiau, kad „praslysti“ man nepakanka ir stipriai trumparegiška. Studijų metais teko dirbti, o dar jaunystė… Žinoma, yra dalykų, kurių neįmanoma užmiršti ir norisi dalintis. Visų pirma – žmonės, kuriuos sutikau universitete. Ir ne tik dėstytojų gretose. Sutikau visą būrį išskirtinių asmenybių, iš kurių buvo ko pasimokyti. Studijų metu užsimezgę ryšiai išliko iki dabar.

 

Papasakokite apie metus, praleistus VDU. Kokie prisiminimai užplūsta?

O, VDU – patys geriausi prisiminimai ir išgyvenimai. Gal geriau reikėtų sakyti išgyvenimai, kurie tęsiasi iki dabar. VDU aš nuo 1996-ųjų… Prisimenu tą dieną, kai priėmiau sprendimą studijuoti čia. Ir nuo to laiko nė akimirkai nesuabejojau jo teisingumu.

 

Ką dėtumėte ant savo picos?

Tikslus, norą, valią, toleranciją, meilę.

 

Koks laimingas Jūs esate ir kodėl?

Laimė keistas reikalas. Bevelyčiau tai vadinti gyvenimo išsipildymu. Ar manasis išsipildė? Kol kas nežinau, turiu dar nepasiektų tikslų, nenudirbtų darbų. Turiu, aišku, visa, kas šiame gyvenimo etape svarbiausia: mylima žmona, dukra, antra atžala pakeliui į šį pasaulį. Esame sveiki, turime namus, supratimą ir sutarimą. Kartais turime ir dūmų, leidžiančių suprasti, kaip visgi gerai mes gyvename.

 

Jeigu būtumėte urvinis žmogus, prie ko priskirtumėtė save – prie rinkėjų ar medžiotojų? Kodėl?

Medžiotojų. Vienareikšmiškai. Esu trečios kartos karys.

 

Kokių yra kuriozinių istorijų, įvykusių paskaitų metu?

Geras klausimas. Ko gero kiekvieno kurso metu įvyksta kas nors TOKIO. Yra buvę atvejų, kai auditoriją turėjo palikti dėstytojas, nes nebegalėjo toliau vesti užsiėmimo. Buvo atvejų, kuomet turėjau išeiti iš auditorijos, nes rasti bendrą kalbą su studentais buvo per sunku. Yra tekę tą pačią paskaitą tiems patiems studentams skaityti dukart pasiklydus kalendoriuje. Mėgstu prasidėjus paskaitai užrakinti auditorijos duris. Įspūdžiai ypatingi…

 

Ar mėgstate keliones ir ar tenka daug keliauti?

Keliauti tenka nemažai, o va kelionių nemėgstu. Esu namisėda. Be to, gyvename užmiestyje, tad kiekviena diena kelionė… Tačiau ją priimu kaip darbo dalį. Ne pačią smagiausią, bet būtiną.

 

Kokia spalva apibūdintumėte save ir kodėl?

Žalia – gyvybės spalva.

 

Kokiu įsivaizduojate save po penkerių metų?

Manau be didesnių pakitimų nuo dabar… Gausesnės šeimos tėtis, dėstytojas, karys, ūkininkas mėgėjas…

 

Jūsų dirbamo darbo privalumai ir „kita medalio pusė“.

Sąlyginai laisvas darbo grafikas yra didžiausias akademinio darbo pliusas. Laisvė rinktis bei galimybė turėti savo nuomonę. Ir darbas su žmonėmis. Aišku, absoliutų pasitaiko retai, tad ir ši veikla turi tą „kitą pusę“. Tai yra studentų rašto darbai… Privalomos mokslo publikacijos. Retesnis, bet skaudesnis dalykas – persisotinimas bendravimu. O pabaigai didžiausias „minusas“ – tai aukštojo mokslo komercializavimas. Ne man spręsti būtinumą ir strategijas, tačiau išgyventi šį virsmą nėra lengva.

 

Palinkėjimas ambicingiems studentams.

Sveikos ambicijos, valios, tolerancijos ir meilės.

AUTORIUS : Julija Judina

Panašūs pranešimai