Sausio 13-oji VDU dėstytojų prisiminimuose

Šįmet sueina trisdešimt metų nuo kruvinosios Sausio 13-osios nakties įvykių. Tą naktį, keturiolika Lietuvos piliečių paaukojo savo gyvybes dėl Lietuvos laisvės, daugybė buvo sužeisti. 1991 metų sausio 13-oji parodė, kiek daug galios turi žmonių vienybė ir laisvės troškimas. Apie tos nakties išgyvenimus pasakoja ir prisiminimais dalinasi mūsų universiteto dėstytojai.

Lietuvos laisvę gynė studentai

Istorijos katedros profesorius Jonas Vaičenonis tikina, kad niekada niekas nei sostinėje, nei Kaune neklausė, kodėl ir ką daryti, tiesiog buvo matyti, kad žmonės viduje žino, jog reikia visiems būti kartu ir taikiai kovoti. Prisimindamas teigia: „Dalis kurso bičiulių, tarp jų ir aš, dalyvavome ir veikėme Sąjūdžio veikloje, todėl mums atrodė natūralu ir net būtina prisidėti prie pasipriešinimo. Būdamas vienos Sąjūdžio grupės Kaune lyderiu, visada aktyviai dalyvavau ir domėjausi Lietuvos kova už laisvę. Žinoma, pasitikėjimo įpūtė ir Vytauto Landsbergio kreipimasis į visuomenę ir kvietimas nesėdėti sudėjus rankų, o būti ten, kur reikia.“ Stipriai į atmintį profesoriui įsirėžė tos nakties atmosfera: „Šalta, žmonės dalinasi arbata ir nebyliai mąsto, kas čia bus, ar Kauną irgi šturmuos. Jau žinojome apie aukas Vilniuje. Pamenu, kaip suformavome žmonių ratą, visi susikabinome rankomis ir meldėmės. Tokia mistinė ir nežinios nuotaika sklandė Perkūno alėjoje šalia televizijos centro.“

Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentė dr. Lina Straigytė prisimena: „Per sausio įvykius buvau pati dar studentė, universiteto administracijoje buvo žmonių, kurie bijojo aktyvaus studentų įsitraukimo į kovą už nepriklausomybę. Bet mes vis tiek  dalyvavome (žygeiviai, sąjūdiečiai). Naktį Vilniuje prie bokšto pastebėjus važiuojančius gatve šarvuočius per vadinamąją kriaušę kažkas pranešė, kad reikia apsispręsti, kas pasiruošęs aukotis, nes gali tekti žūti, tepasilieka susikibę rankomis gyva juosta aplink bokštą, kas dar nepasiruošęs tokiam veiksmui – dabar dar laikas pasitraukti. Buvo pavieniai asmenys, kurie pasitraukė iš apsaugos gretų. Deja, bokštas, mano nuostabai, greitai buvo užimtas net nepalietus mūsų gyvos rankų apsupties – ginkluoti omonininkai staiga atsirado mums už nugarų, teko matyti jų kraupias akis, tarytum kokių psichotropinių medžiagų prileistas. Tankai užvažiavo ant pylimo ir kartas nuo karto iššaudavo salves, kažkas sakė, kad tai tušti šoviniai, bet garsas buvo labai didelis, užgulė ausis, net ausų būgneliai kai kam buvo pažeisti. Po bokšto užėmimo trumpam apėmė beviltiškumo jausmas, bet masė žmonių patraukė link parlamento rūmų. O ten nuotaikos buvo geresnės, nes Seimas nebuvo užimtas – kaip kita respublika atrodė.“

Molotovo kokteilius laimino kunigai

Fotomenininkas Menų fakulteto profesorius Romualdas Požerskis pasakoja, kaip atsidūrė Aukščiausiosios Tarybos rūmuose: „Apėjęs visą pastatą, pastebėjau vyrų tualeto langelį, už kurio išgirdau, kad kažkas šneka. Pabarškinau, vyrai atidarė ir aš su visa „amunicija“, t. y. fotografo krepšiu, įsprukau į vidų.“ Dėstytojas pasakoja apie tai, kas jam ypatingai įsirėžė į atmintį: „Per langą fotografavau naktį ir dieną vykstančias Šv. Mišias šalia Aukščiausios Tarybos rūmų. Tai užeidavo pūga, kuri paskandindavo minią horizonte, tai minia vėl pasimatydavo. Bet visą laiką buvo giedamos giesmės. Tokia susakralinta aplinka buvo, o viduje jausmas toks, kad ta minia kaukia kaip sužeistas žvėris. Kai paskelbė, kad artėja rusų kariniai daliniai, lietuviai gynybai gaminosi Molotovo kokteilius, kuriuos kunigai pašventindavo. Tada tai neatrodė keista…“

Kultūros istorikas, knygotyrininkas, pedagogas, vertėjas ir dėstytojas Sigitas Lūžys pasakoja: „Tą naktį, vos tik buvo užimta televizija, teko lėkti ginti televizijos Kaune. Studija šalia mūsų centrinių rūmų. Be visų kitų įspūdžių, vis dar kelia šypseną vykimas į centrą. Savo automobilio tada neturėjau, Savanorių prospekte sustabdžius pirmą pasitaikiusį žiguliuką ir įlipus į jį, paaiškėjo, kad sėdynė yra tik vairuotojui, kitos išimtos. Vienintelį kartą gyvenime teko važiuoti lengvuoju automobiliu tupint. Bet tai buvo gyvenimas! Mūsų gyvenimas! Te Laisvė lydi!“

Ribotos komunikacijos galimybės, nežinia ir baimė

Savo sausio 13-osios prisiminimais dalinasi Marketingo katedros docentė dr. Kristina Zikienė: „Kuomet vyko sausio 13-osios įvykiai, man buvo 10 metų. Nežinau, ar tai buvo sausio 11, ar 12, ar 13 diena, nes tas laikas įsirėžęs atmintin kaip kažkoks atskiras etapas, neišskiriant dienomis. Tėvai su vyresne seserim ir kaimynais išvažiavo į Juragius, saugoti Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stoties. Manęs nesivežė, pasakė, kad aš dar per maža. Paliko pas tetą, kuri gyveno viena.“ K. Zikienė pasakoja, kad pas tetą buvo kelias dienas ir naujienas sekė per televiziją ir radiją:  „Teta, tuomet jau garbingo amžiaus, nuolat verkė ir meldėsi – man tas vaizdas įstrigęs akyse iki šiol. Kaip ir paskutinės televizijos transliacijos minutės iš televizijos bokšto ir Eglės Bučelytės žodžiai. Komunikacijos galimybės tada buvo labai ribotos, o teta verkia ir liepia man melstis. Sako, vaikų maldas Dievas labiau išklauso, melskis, vaikeli. Ji, iškentusi Sibiro represijas, stiprybės visada ieškojo maldoje.“

VDU Švietimo akademijos docentė dr. Lina Ringelienė prisimena: „Atrodo, tai buvo labai seniai, bet kartu lyg vakar. Prisiminimai blėsta. Liko tik stiprus jausmas – baisiausios nakties gyvenime patyrimo jausmas… Pirmi metai, kaip dirbau tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute (VPI). Buvau ką tik baigusi Dailės akademiją. Mano a. a. tėvas Vincas Kaminskas, VPI teorinės fizikos katedros docentas, pasiūlė tą naktį nueiti prie televizijos bokšto, sakė, kad ši diena VPI budėjimo diena, einam pabūsim šiek tiek, išgersime arbatos, padainuosim su ansambliu dainas ir pareisime. Visi buvom įsitikinę, kad pavojingiau ir daug svarbiau tuo metu buvo rinktis prie Parlamento, nes į ten plūdo žmonės, o prie Bokšto lyg ir saugiau, mažai kas tikėjosi puolimo.

Ėjome be didesnės baimės, bet žinodami, kad ir šiame Vilniaus taške kas nors privalėjo būti. Nepamenu, kiek laiko smagiai bendravom tol, kol neišgirdom „tankai“. Ir tikime ir netikime. O netrukus ir pamatėme juos. Tėvas instinktyviai šūktelėjo „bėk namo“, o po to atsipeikėjo, juk nežinia, kas vyksta mieste, gal visur tankai, gal karas jau vyksta, gal saugiau likti kartu. Net ir norėdami negalime bėgti, lyg kažkas neleidžia, lyg kažkas prirakina vienintele grandine – žinojimu ir jausmu, kad reikia gintis ir apginti. Žmonės vis labiau ir labiau artėjo prie bokšto, supo jį iš visų pusių. Ant pakylos teko ropštis metalinėmis kopėtėlėmis – tada ir priėjimo tokio nebuvo, kaip dabar. Aš nepamenu kaip atsidūrėme tėvo kolegos dabar jau a. a. doc. Donato Grabausko namuose, jis gyveno netoli bokšto. Pamenu, jau švito, niekas nemiegojo. Reikėjo paskambinti į namus. Namie likę mama ir brolis, panikuojantys ir nežinioje. „Mama, mes su tėvu gyvi, tuoj grįšim,“ – išgirdau gilų palengvėjimo atodūsį kartu su ašaromis krentančiomis ant telefono ragelio…“

Tegul istorinė atmintis lieka gyva tarp mūsų, branginkime laisvę ir didžiuokimės, kad esame nepriklausomos Lietuvos piliečiai, amžinai dėkingi visiems tą naktį kovojusiems už mūsų laisvą ateitį.