Lietuviškas gyvenimas pro kinišką spektrą

Ar kiekvienas iš mūsų išdrįstų važiuoti mokytis, dirbi ar gyventi į… Kiniją? Svetima kultūra, skirtingi žmonės, „paukščių“ kalba. Kita vertus, tikriausiai panašiai atrodo ir mūsų šalis atvykusiems iš Rytų Azijos. Tad pakalbinkime VDU kinų kalbos dėstytoją Wang Jingyang.

Dėstytojos darbas – pašaukimas ar atsitiktinumas?

Mano specialybė – kitataučių žmonių kinų kalbos mokymas. Šį dalyką studijavau universitete šešerius metus – žinojau, kad baigusi studijas dirbsiu kinų kalbos dėstytoja. Tad savo darbą iš tiesų labai pamilau.

Paskaitos Vytauto Didžiojo universitete – ar tai dėstytojos darbo pradžia, o gal dirbote šį darbą ir Kinijoje?

Prieš atvykdama į Lietuvą, dėsčiau Liaoning’o universitete sudėtingesnio, aukštesnio lygio kinų šnekamosios kalbos kursą. Taip pat šiuo metu esu atsakinga ir už BMW įmonės darbuotojų apmokymus – padedu jiems gilinti kinų kalbos žinias.

Ar aukštųjų mokyklų sistema Kinijoje labai skiriasi nuo Lietuvos? Ar mokslas mokamas ir ar daug jaunuolių stoja į universitetus?

Mano nuomone, Lietuvos ir Kinijos universitetai yra labai panašūs. Jie išties modernūs ir šiuolaikiški. Tai, kaip dėstytojai veda paskaitas, kaip studentai pasirenka studijų dalykus ir dalyvauja paskaitose – viskas vyksta beveik taip pat. Norint įgyti bakalauro ir magistro laipsnius Kinijoje reikia studijuoti (kaip ir Lietuvoje) atitinkamai 4 bei 2 metus. Daugumai studentų tenka mokėti už mokslą, tačiau jie turi galimybę gauti stipendijas.

Daugelis jaunų žmonių nori įgyti universitetinį išsilavinimą. Tai jiems padėtų gauti gerą darbą ir užtikrintų geresnę ateitį. Statistika rodo, kad yra daugiau merginų nei vaikinų, siekiančių įgyti aukštesnius (magistro ar daktaro) laipsnius.

Ar studentų elgesys bei normos Kinijos ir Lietuvos universitetuose labai skiriasi?

Ne, jie elgiasi tikrai panašiai, nes visi yra tokie pat jauni žmonės. Tačiau, mano nuomone, Kinijos studentų gyvenimas nėra labai įdomus. Kiekvieną dieną beveik tas pat: paskaitos, biblioteka, valgykla, bendrabutis. Norėdami atsipalaiduoti, paprastai žiūri filmus ar eina į karaokės barus. Merginos dažnai leidžia laisvalaikį eidamos apsipirkinėti.

Kaip sekasi sutarti su lietuviais studentais?

Aš tikrai mėgstu savo studentus Lietuvoje. Iš pradžių jie būna labai drovūs: tik šypsosi ir tyli. Tačiau geriau susipažinus vieniems su kitais, jie pradeda domėtis, pasitikėti manimi, taip pat nepraleidžia progos pajuokauti drauge. Lietuviai iš tiesų yra labai geri ir mėgstantys mokytis studentai.

Kodėl pasirinkote Lietuvą? Juk ji taip toli nuo Kinijos… Ar šį jūsų sprendimą palaikė artimieji ir kaip dažnai galite juos aplankyti?

Aš pati pasisiūliau dirbti Lietuvoje. Galėjau išvykti dėstyti į bet kurią kitą Azijos šalį, kurios kultūra beveik nesiskiria nuo mūsiškės, tačiau aš norėjau pažinti visiškai kitokią šalį. Tad nusprendžiau atvykti į Lietuvą, kur yra Konfucijaus Institutas.

Kai mano giminės ir draugai išgirdo apie šį pasirinkimą, jie labai džiaugėsi. Jų nuomone yra puiku pakeliauti ir pamatyti pasaulį, kol dar esu jauna. Kai kurie draugai vaikinai pavydėjo, kad vykstu į šalį, kuri yra garsi krepšinio pasaulyje.

Į Kiniją grįžti galiu tik vieną kartą per metus, kadangi ji yra tikrai toli nuo čia. Kartais aš labai pasiilgstu savo artimųjų…

Kaip jūs manote, ar gali lietuvis išmokti kinų kalbą, kuri pripažinta pačia sunkiausia?

Lietuviai studentai mokosi labai greitai ir yra stropūs. Europiečiams yra sunku išmokti tarimą ir kiniškus rašmenis, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, mano studentai viską įsisavina tikrai gerai.

Manau, kad kinų kalbos mokėjimas jiems atvers puikias darbo galimybes ir daug žadančią ateitį.

Pirmieji įspūdžiai atvykus į Lietuvą: ką galite pasakyti apie miestus, gamtą, žmones?

Gyvenimas Lietuvoje yra tylus ir ramus. Kaunas nėra didelis miestas, tačiau jis labai švarus. Gatvėse nesutiksi daug žmonių, tačiau visi čia yra labai mandagūs. Nors ir esu užsienietė, niekas į mane nežiūri “kreivai“. Jei man reikia pagalbos, visada atsiranda žmonių, kurie pasirengę pagelbėti.

Gamta yra puiki, mėgstu vaikščioti po mišką. Vienintelis dalykas, kurio man trūksta – saulė.

Ar patyrėte nesusipratimų atvykus į Lietuvą? Jei taip, kokių?

Kinijoje, norint pereiti gatvę per perėją, kurioje nėra šviesoforų, pėstiesiems reikia laukti, kol automobiliai pravažiuos, o čia – atvirkščiai, automobiliai praleidžia pėsčiuosius.

Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos šalimis, azijiečių nėra gausu. Ar dėl to netenka pasijusti vieniša?

Tik atvykus čia iš pradžių šiek tiek tokia ir jaučiausi. Tačiau, kai pradėjau dirbti, kiekviena diena tapo labai užimta. Laikas bėga greitai, daug tenka bendrauti su studentais, susirandu vis naujų draugų ir jau nebesijaučiu vieniša.

Ką mėgstate veikti laisvu nuo paskaitų metu?

Nieko ypatingo. Kartais einu pasivaikščioti į miesto centrą, užeinu į „Akropolį“. Būdama savo bute paprastai žiūriu filmus, skaitau knygas ar miegu.

Ką galėtumėte pasakyti apie lietuvišką virtuvę? Gal jau pamėgote kokį nors lietuvišką patiekalą?

Iš tiesų neturiu galimybės dažnai eiti valgyti į restoranus, tad maistą ruošiu pati. Vis dėlto, yra keli mano pamėgti lietuviški patiekalai – kibinai (ypač Trakuose) ir gira.

Ar galėtumėte papasakoti apie kasdienę kinų virtuvę?

Dažniausiai valgomi ryžiai, daržovių sriuba ir keptas patiekalas (daržovės su mėsa).

Ar galite pasidalinti savo lūkesčiais, planais ateičiai?

 Labai mėgstu savo darbą ir, jei bus galimybė, tikiuosi likti dėstyti čia. Taip pat norėčiau pakeliauti po įvairias pasaulio šalis.

Interviu verstas iš anglų kalbos

AUTORIUS : Saulė Čipkutė