Keliauti nevaržomam negalios: Luko patirtis mainuose, Japonijoje
Norėdamas viską, ką matė japoniškoje animacijoje išvysti gyvai Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Rytų Azijos kalbų ir kultūrų studentas Lukas Beliūnas išvyko į dvišalius mainus Japonijoje „Kansai gaikokugo daigaku“ universitete. Vaikinas turi TAR sindromą, kuris pasireiškia trombocitų trūkumu kraujyje ir kaulų trūkumu galūnėse. Tačiau, Lukas teigia, kad reikia neabejoti ir bandyti išlipdyti savo troškimus nevaržomam negalios.
Kaip sugalvojai išvykti į mainus Japonijoje?
Nuo pat paauglystės žiūrėdavau japonišką animaciją, kuri mane motyvavo domėtis Japonija ir jos kultūra bei studijuoti Rytų Azijos kalbas ir kultūras. Galiausiai, norėjau viską, ką mačiau animacijoje, bei dalykus, kuriuos mokiausi universitete, pamatyti gyvai.
Ar nekilo baimių prieš kelionę?
Baimių buvo daug. Pirmiausia, bijojau skristi lėktuvu, nes niekada gyvenime nesu to daręs. Tai pat, buvo baisu palikti artimus žmones, nes Japonijoje neturėjau nei vieno pažįstamo.
Kas padėjo jas įveikti?
Gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, aš labai bijau viešai kalbėti, bet studijuojant turėjau daug atsiskaitymų, kur reikėdavo prieš auditoriją daryti pristatymus. Tai mane išmokė, kad baimė tėra jausmas. Tai, kad kažko bijau nereiškia, kad turiu būti paralyžiuotas savo baimės ir nustoti funkcionuoti. Ir tai mane išmokė veikti net ir jaučiant baime.
Kas labiausiai įsiminė arba nustebino mainuose?
Turbūt beveik viskas! Architektūra ten visai kitokia: daug senų tiek budistų, tiek šinto (tradicinė japonų religija) šventyklų. Vis dėlto, turbūt labiausiai nustebino maistas. Daugelis, pagalvoję apie Japonijos virtuvę, įsivaizduoja sušius ar kitokius žuvies patiekalus. Aš irgi taip maniau, bet ten buvo gausu ir vištienos, ir kiaulienos, ir jautienos patiekalų. Ir maistas buvo labai skanus! Ši patirtis taip pat sugriovė stereotipus apie pačius japonus: galvojau, kad jie drovūs ir tylūs žmonės, tačiau pasirodo, kad yra visai kitaip.
Vis dėlto, šalį pamačiau ne tik iš gerosios pusės. Manau, kad man pavyko išvengti vadinamosios honeymoon fazės ir pamatyti Japoniją kokia ji yra iš tiesų: mažai vietos, visur pilna nereikalingos biurokratijos ir pan.
Ar universitetas ir jo aplinka buvo pritaikyti pagal tavo poreikius?
Kadangi visą man reikalingą įrangą turiu pats, pildydamas dokumentus nepažymėjau, kad turiu konkrečių pageidavimų, kuriais universitetas turėtų pasirūpinti. Dėl to nebuvo nei specialaus pritaikymo, nei žmogaus, kuris konkrečiai man padėtų. Tačiau kiekviename bendrabučio aukšte buvo po studentą japoną, kuris pasirūpindavo visomis studentų problemomis. Pasidomėjus man papasakojo, kad yra ir specialių kambarių, pritaikytų cerebriniu paralyžiumi sergantiems ar panašią negalią turintiems studentams.
Ką tau davė ši patirtis?
Ši patirtis išpildė mano ilgai turėtą svajonę, leido praplėsti pažiūras ir į daug dalykų gyvenime pažiūrėti kitaip.
Ką patartum studentams, kurie taip pat galvoja apie mainus?
Jeigu kyla abejonių, patarčiau neabejoti ir bandyti išpildyti savo troškimus – keliauti nevaržomam negalios, nes tai gali būti vienintelis toks įvykis tavo gyvenime. Žinoma, labai svarbu pasitarti tiek su savo, tiek su priimančiu universitetu ir sužinoti, kokios yra pritaikymo galimybės, ar yra žmogus, kuris galės padėti. Svarbiausia, įvertinti patį save iš šalies: ar aš tikrai sugebėsiu? Ką daryčiau tokiu atveju, jei negaučiau pagalbos? Nors iš tiesų, kiek man teko susidurti, žmonės yra labai paslaugūs ir dažniausiai linkę padėti.
