Kartą seniai seniai… dabar

Žinau, kad iš naujo užklupę mokslai jau pradėjo rodyt ragus, tačiau sustokit sekundei (nors tikiuosi, kad ilgesniam laikui – priimčiau kaip komplimentą) ir pabandykit įsivaizduot, kaip atrodytų pasakos, perkeltos į realybę. Ypač su karalaitėm ir karalaičiais. Juk jų niekad nebūna per daug, tiesa? Taigi…

Jauna, abitūrą baiginėjanti mergina gyveno su teta užmiestyje. Pavadinkime merginą Maja. Savo tėvo Maja jau seniai nematė, dienas leido „kaldama“ tetos duodamas korepetitoriaus užduotis ir plaudama indus. Kartkartėm ją išleisdavo į miestą, tačiau tik su tetos dukrom. Ir tai visą linksmumą gadino – anos klubuose šiek tiek išgerdavo, o kad negautų pylos, tuo pačiu ir jai gert, tik žymiai daugiau, liepdavo (panašiai kaip Taylor Swift Golden Globes apdovanojimų dūzgėje su Lorde darė!). Taip mergina kaskart gaudavo draudimą lankytis mieste… iki kito apsilankymo su pusseserėmis.

Tačiau vienas toks apsilankymas klube buvo lemtingas. Pusseserės, kaip visuomet, planavo Maja pasinaudoti kaip priedanga savo išgertam alkoholio kiekiui, o kadangi šventė vasaros pradžią – abitūros pabaigą, tai viskas, kas dega, liejosi laisvai. Tad visai nenuostabu, kad paryčiais, kai reikėjo spėti grįžt namo, mergina pametė vieną savo batą. Ne aukštakulnį, – tokių ji neturėjo, – tačiau vieną iš įsispiriamų „laivelių“, kuriuos labiausiai mėgo. Pusseserių planui tai netgi labai padėjo! Išgėrusios vaistų nuo galvos skausmo, jos ryte motinai net neužsikirsdamos aiškino, kaip mergina jas abi vertė gerti… Žinoma, teta ant Majos supyko ir nusprendė, kad jei ji neįstos į valstybės finansuojamą vietą, tai galės išvis nesimokyti, nes už mokslą po tokių nutikimų mokėti nesiruošianti. Mają ši žinia šiek tiek sutrikdė. Ji toli gražu nebuvo įsitikinusi, kad sugebės įstoti, ką jau ten kalbėti apie valstybės finansavimą…

Atėjo rugpjūtis. Maja įstojo! Pagaliau galės gyventi mieste, universiteto bendrabutyje! Atėjus pirmai dienai, kai jau buvo galima įsikelti, ji nieko nelaukdama susikrovė visus daiktus ir nužingsniavo į autobuso stotelę.  Joje sutiko tris tranzuojančius vaikinus, kurie taip pat vyko į miestą. Laukdami Majos autobuso (Maja nesutiko su vaikinais tranzuoti, mat buvo girdėjusi merginos iš Žemaitijos istoriją) jie pasipasakojo savo pomėgius ir naujo gyvenimo lūkesčius (vaikinai mieste nebuvo pirmamečiai, tačiau kiekvieną rudenį laikė nauja pradžia – kaip tikri studentai kiekvieno semestro pirmą savaitę). Atvykus į bendrabutį, mergina sužinojo, kad dėl vietų trūkumo turės gyventi „mišriam“ aukšte su septyniais vaikinų kambariais. Dėl to ji nesuko sau galvos – juk su vaikinais paprasčiau!.. Ypač apsidžiaugė, kai paaiškėjo, kad vienas iš trijų stotelėje sutiktų vaikinų gyvens viename iš tų kambarių.

Praėjo mėnuo. Viskas Majai sekėsi puikiai – indų stirtos galėjo savaitę stovėti neplautos ir niekas dėl to jai nepamokslavo. Tiesa, miegoti pirmomis savaitėmis buvo šiek tiek nepatogu. Paaiškėjo, kad po čiužiniu gulėjo sudžiūvęs duonos trupinėlis. Jį išėmus, viskas susitvarkė. Ir štai spalio viduryje atėjo bendrabučio krikštynos. Užduotys buvo kaip ir visuomet – sportinės, ištvermei patikrinti, ir valgymo, skrandžio stiprumui įvertinti. Su fizine dalimi (lakstyt per padangas ar šuoliuoti varlyte bendrabučio valdytojai prieš akis) Maja susitvarkė be didesnių sunkumų, tačiau skrandis jos, pasirodo, nebuvo labai stiprus… Svogūnai, užpilti iš burokėlių išspaustu skysčiu, gan ilgai pastovėjusios obuolių sultys ir neatpažintas makaronų užpilas padarė savo. Majai sustojo skrandis.

Mergina negalavo bene savaitę. Išsigandusios geriausios jos draugės merginą palaikė facebook‘e, kurdamos palaikymo grupes (lėšų rinkimui vaistams pirkti), o vaikinai iš visų septynių kambarių jos aukšte vis ateidavo pažiūrėti, kaip ji laikosi, ir pranešti paskutines bendrabučio naujienas. Taip lovoj begulėdama ir facebook‘e visų nuotraukas betikrindama, Maja rado grupę pavadinimu „Radau ir neišdrįsau“. Kadangi iš prigimties buvo romantikė, ji pradėjo skaityti laimingas ir nelabai istorijas, kaip prieš pusę metų pamatę ir užkalbinti neišdrįsę internautai būtent čia surasdavo juos kadaise sudominusius asmenis. Taip beskaitydama ji rado tai, apie ką nė nebūtų pagalvojusi – savo pamestojo bato nuotrauką! Šiek tiek pasimetusi, Maja bakstelėjo nuotrauką įkėlusį vaikiną. Parašyti nedrįso – nelabai žinojo, ką: „Labas, tu mano bato nuotrauką prieš beveik pusę metų į facebook‘ą įkėlei?“. Nee… Reikia kažko geriau. Laukdama, kol draugės jai atrašys savo patarimus, Maja užmigo.

Merginą pažadino beldimas į duris. Užsimiegojusi ji apsivilko chalatą ir nenutuokdama, kas tokiu metu galėtų ją lankyti (buvo jau po 22 valandos), atidarė kambario duris. Prieš ją stovėjo rudaplaukis su treninginėm kelnėm ir šlepetėm – vadinasi, vietinis, iš bendrabučio. Nė neprisistatęs plačiai išsišiepė ir atkišo Majai prieš akis jos „laivelį“: „Tavo?“. Maja sulinksėjo. Ji tikrai nesitikėjo, kad jos didvyris, suradęs ir sugražinęs jai jos mylimiausios batų poros dalį, bus… toks. Vos jai šitaip pagalvojus, rudaplaukis dar plačiau išsišiepė ir pareiškė: „Atgausi už bučinį!“. Mergina užtrenkė duris jam prieš nosį ir vėl nuėjo miegoti, susitaikiusi su mintimi, kad ką tik prarado batą antrą kartą. Tačiau ryte pabudusi rado po durimis pakištą raštelį: „Bučinio negavau, bet gal bent kavos išgerti nueisim? P.S. Tavo batas tavęs laukia 414“.

„Kavos, tai kavos… gal ir sutiksiu,“ – pamanė Maja, žingsniuodama link laiptų į 4-tą aukštą.

Manau, kad kažkaip taip atrodytų šiuolaikiniai princai be baltų žirgų (nes studentų kišenės „neneša“): šiek tiek stuobriai, tačiau vis dar sugebantys būti romantiškais… na ir merginos – princesės. Savarankiškos, užsispyrusios ir silpnais skrandžiais. O kaip visa tai vertinti? Na, tikrai galiu pasakyti tik štai ką: 10 rašyčiau visiems, kurie rado aliuzijas (aha, pasigūglinkit) į visas pasakas.

Autorius: Aistė Osteikaitė