Regos negalia Rasai Beatričei nesutrukdė siekti savo svajonių
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė Rasa Beatričė Urbonaitė baigė Socialinio darbo bakalauro studijas ir šiuo metu siekia Muzikos terapijos magistro laipsnio Vilniaus universitete. Jos gyvenime svarbią vietą užima savanorystė, muzika ir kelionės. Mergina turi regos negalią, tačiau neatsimena nei vieno atvejo, kai tai būtų sutrukdę jai siekti savo svajonių.
Kodėl nusprendei savanoriauti?
Neįgaliesiems pakankamai sudėtinga įsidarbinti, ypač neturint kvalifikacijos, nes daugelis darbdavių pamatę diagnozes užrašytas ant popieriaus išsigąsta ir galvoja, kad mumis negalės pasitikėti. Dėl to, bakalauro studijų metu darbo neieškojau, bet savo laisvą laiką norėjau leisti prasmingai.
Papasakok, apie savo savanorystės patirtį.
Esu savanoriavusi įvairiose stovyklose, Kauno hospise, kur lankomi savo namuose gyvenantys žmonės, sergantys nepagydomomis ligomis, ir „Arkos“ bendruomenėje, skirtoje intelekto negalią turintiems žmonėms.
Šios patirtys man davė daug gerų emocijų. Kadangi „Arkoje“ teko bendrauti su žmonėmis, kurie turi kitokią negalią nei aš pati, išmokau kantrybės. Jie taip pat išmokė mane, kaip svarbu būti tikru, neužsidėti kaukės, neapsimesti.
Gyvenime tave lydi ir muzika. Kaip ją atradai?
Jau vaikystėje tėvai pastebėjo, kad turiu klausą ir tiek darželyje, tiek mokykloje skatino mane dainuoti įvairiose grupėse, choruose. Prieš įstojant į VDU baigiau vokalą Vilniaus konservatorijoje, universitete dainavau akademiniame chore „Vivere Cantus“. Šiuo metu dainuoju Lietuvos jaunimo dienų chore.
Dainavimas man suteikia galimybę atskleisti save, parodyti savo talentą kitiems ir taip džiuginti žmones.
Daug keliauji. Ką tau suteikia ši patirtis?
Taip, esu aplankiusi 27 Europos valstybes. Kelionės man suteikia nepriklausomybės jausmą. Prieš pirmą kartą vykstant gyventi į užsienį, į Slovėniją, jaučiau didelę baimę: kaip aš susitvarkysiu, kaip susirasiu, tai, ko man reikės? Tačiau išėjimas iš komforto zonos padėjo suprasti, kad aš galiu daugiau, nei galvoju pati.
Turi regos negalią. Ar tai kada sutrukdė tau užsiimti norimomis veiklomis?
Ne, tokio atvejo nėra buvę. Tačiau turiu seną svajonę išvažiuoti savanoriauti į Jungtines Amerikos valstijas. Dar nepavyko to padaryti dėl pasikeitusių gyvenimo planų, tačiau tikiuosi, kad išpildysiu šią svajonę.
Už ką esi labiausiai dėkinga?
Už tai, kad viskas mano gyvenime susiklostė būtent taip, už žmones esančius šalia. Ypatingai, esu dėkinga savo tėvams, kurie spręsdami mano ateitį padarė drąsų žingsnį ir vietoj specialios mokyklos mane išleido į bendrojo lavinimo mokyklą. Ten patyriau visko, buvo ir patyčių, tačiau išmokau savarankiškumo ir tai man labai padeda dabar.
