Žygimantas Menčenkovas: „Turi pripažinti savo negalėjimą ir negalvoti, kad problema yra tavyje.“

Žygimantas Menčenkovas filosofija susidomėjo dar mokykloje, kai bibliotekoje perskaitė Christine Schulz-Reiss knygą „Aš domiuosi filosofija“. Nors tada, kaip teigia pats, nieko nesuprato, filosofija dėl savo mistiškumo jį žavėjo visą laiką. Dabar Žygimantas – filosofijos doktorantūros I kurso studentas. Vaikinas turi klausos sutrikimą, tačiau aktyviai įsitraukia į socialines, politines ir menines veiklas: „Kaip filosofui, man įdomu pažinti, įgyti visokios patirties, kad galėčiau kuo tikslingiau kalbėti apie skirtingus dalykus, abstrakčiau mąstyti.“

Kokiomis veiklomis, neskaitant studijų, tu užsiimi?

Pirmiausia, dirbu filosofijos mokytoju. Didelė laimė yra dirbti su mokiniais, ypač tada, kai filosofines problemas, apie kurias kalbame, jie atranda savo kasdienėse patirtyse. Taip pat, esu studentų judėjimo „Šauksmas“ narys. Šiemet tapau VDU Studentų parlamento nariu. Priklausau kelioms profsąjungoms. Man labai įdomi ir meno sritis: tapyba, fotografija, kinas, rašymas.

Kaip tavo gyvenime atsirado tapyba?

Baigęs bakalauro studijas, padariau pertrauką ir supratau, kad noriu pabandyti. Mane labai įkvėpė tapytojo Vincento van Gogo biografija. Jis nėra baigęs jokių tapybos mokslų ir ieškodamas atramos ją atrado būtent šiame mene, vietoj drobės, kurios neišgalėjo įsigyti, naudodamas bulvių maišus.

Aš pats, iš pradžių, ant mažo formato nupiešiau gėlę. Dabar kiekvieną paveikslą tapau kokiam nors konkrečiam žmogui, kuriam jį ir padovanoju. Tapydamas galvoju apie tą žmogų ir taip stengiuosi jį pažinti. Kaskart bandau pamėgdžioti ir to žmogaus mėgstamą tapytoją. Kai baigiu darbą, paveikslo ilgai nelaikau pas save. Taigi gaunasi, kad kiekvienas mano kūrinys susikuria savo istoriją, savo gyvenimą.

O kaip atradai fotografiją?

Man tai pasirodė įdomu, taigi tiesiog nusipirkau fotoaparatą ir pradėjau. Prisijungęs prie socialinio tinklo Instragram pasakiau sau, kad pabandysiu dalintis savo nuotraukomis ten, bet sau neturėjau jokių pretenzijų. Išbandžiau ir juostinius fotoaparatus, bet ilgainiui supratau, kad neužtenka laiko ugdyti profesionalumui ir turiu pasirinkti, kuriam meno žanrui skirti savo laiką. Fotografijoje praktikavau stilių, kai pasirenkama viena spalva. Galbūt todėl mane vis tik labiau patraukė tapyba. Joje atsiskleidžianti spalvų teorija savyje turi didelę magiją ir galią.

Ironiška, tačiau labiausiai mėgstu tapyti žmones, tačiau juos fotografuoti man neįdomu. Dažniausiai fotoaparatu fiksuoju gamtą, kultūrinius artefaktus, simbolius, keistenybes.

Esi sukūręs ir kelis filmus, apie ką jie?

Taip, labai norėjau pažinti kino meną ir pats kažką sukurti, todėl prisijungiau prie VDU Medijų laboratorijos iniciatyvos ir su kūrybine grupe sukūrėme du filmus.

Pirmasis yra dokumentinis. Jis buvo kuriamas Vasario 16-osios šimtmečio paminėjimui. Norėjome atskleisti, kad kiekvienas žmogus įprasmina Lietuvos sąvoką savaip, todėl kalbinome kiek įmanoma skirtingesnius žmones. Taip gimė filmas „Karalių pasaka“ apie skirtingas Lietuvas per skirtingas žmonių patirtis. Buvau atsidavęs filmo kūrimo procesui ir man buvo tikrai įdomu.

Antrą filmą kūrėme su ta pačia komanda, tik šįkart jis buvo vaidybinis. Dalyvavome filmų kūrimo festivalyje „Odisėja72“. Avantiūriškai sukūrėme trumpametražį filmą „Paleidžiant ją“ apie brolio ir sesers santykį, sesers praradimą ir nerimą.

Ką tau duoda kūryba?

Skambės banaliai, bet esu pagavus grožiui: man įdomu kitiems perteikti grožį, kurį matau pats. Pasak filosofo Emanuelio Levino, dosnumas yra sąlyga objektų atsiradimui – reikia sugebėti atsisakyti to, kas priklauso tau. Taigi, pavyzdžiui, kai aš tapau, paveikslas lyg ir priklauso man, bet sugebėjimas jį atiduoti kitam yra kaip dosnumo ir žmogiškumo įrodymas.

Turi klausos sutrikimą. Ar dėl to kada teko apriboti save, atsisakyti kokių nors veiklų?

Sunku pasakyti, nes neturiu su kuo palyginti. Kai žmogus turi kažką ir tai praranda, jis gali atsakyti į tokį klausimą. Aš su tuo gyvenu nuo vaikystės ir ne visada galiu nubrėžti tas ribas, ką aš turėčiau galėti, bet negaliu.

Aišku, būna tokių specifinių situacijų, kai mano klausos aparatas nebeveikia ar baterija išsikrauna, todėl negirdžiu, ką kalba mano pašnekovas. Tada tiesiog sutinku, su tuo, ką jis sako, ir viliuosi, kad tai nėra svarbu.

Būna ir tam tikrų momentų, kai sudėtinga dalyvauti visuomenėje. Tu nori, kad tave priimtų kaip lygiavertį visuomenės narį, tačiau atsiranda du radikalūs poliai: arba mes tave suvokiame kaip visiškai sveiką ir tu pats turi prisitaikyti prie aplinkybių, arba tu esi neįgalus ir neturi galimybės kažkur dalyvauti.

Problema taip pat yra tame, kad negalėjimas kažko padaryti yra nesuvokiamas. Visuomenėje egzistuoja įsitikinimas, jog žmogus išsipildęs yra tada, kai visur dalyvauja. Reikėtų kelti klausimą: galbūt ne visada verta dalyvauti visur? Ir šitoje vietoje neįgalumas padeda susidėlioti prioritetus. Turi pripažinti savo negalėjimą ir negalvoti, kad problema yra tavyje. Problema yra normatyvuose.

Ar yra koks nors dalykas, kurį seniai norėjai padaryti, tačiau nesiryžai?

Būtų paprastas atsakymas: padėkoti tėvams, kad išdrįso mane mylėti.

Panašūs pranešimai