Fiziniai apribojimai nesutrukdė Gintarei atrasti savanorystės džiaugsmą: „Išmokau daryti tai, kuo tikiu!“

Ar savanorystė gali pakeisti pasaulį? Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos ir antropologijos ketvirtakursė Gintarė Bieliauskaitė tiki, kad tikrai taip! Mergina gimė su trapių kaulų sindromu, todėl ne kartą dėl fizinių apribojimų negalėjo įgyvendinti savo planų. Tačiau tai jos nesustabdė nuo aktyvios savanorystės, nes, kaip teigia pati Gintarė, kiekvieną kartą susidūrus su kliūtimis, atsiranda naujos galimybės.

Kada ir kodėl pradėjai savanoriauti?

Baigusi gimnaziją dėl sveikatos problemų turėjau pasiimti laisvus metus, tačiau norėjau juos praleisti turiningai. Kadangi labai myliu gyvūnus, tačiau tuo metu, dar gyvendama Šilutėje, neturėjau kaip savanoriauti tiesiogiai gyvūnų prieglaudoje. Pasisiūliau VšĮ „Penkta koja“ padėti per atstumą, kuriant ir platinant skelbimus apie beglobius gyvūnėlius, kurie ieško namų.

Po to, 2017 metais išvykus gyventi į Kauną atsivėrė daug naujų galimybių. Kadangi pirmame semestre buvau labai nedrąsi (gyvenimas toli nuo namų, viskas nauja), aktyviai įsijungiau į organizuojamas veiklas tik pavasarį. Pirma, prisijungiau prie studentų organizacijos ESN VMU, tada metus buvau užsienio studentų mentore.

Pernai sužinojau apie Lietuvoje kasmet organizuojamą renginį „VegfestLT“. Domėjimasis augaline mityba, sveiku gyvenimo būdu ir meilė gyvūnams mane paskatino prisijungti ir prie šio festivalio organizavimo. Vėliau sekė savanorystė dar tik antrus metus organizuojamame „Zero Waste“ festivalyje.

Taip pat, keletą kartų su grupe studentų važiavome į Vilijampolės socialinės globos namus, kur su vaikais žaidėme ir bendravome.

Ką tau duoda savanorystė? Ko išmoko?

Savanorystė duoda labai daug. Net sunku būtų tai nupasakoti keliais sakiniais. Visų pirma, tai neįkainojama patirtis, kuri praturtina ne tik CV, bet ir praplečia akiratį, padeda labiau pažinti save ir kitus. Savanorystė man neatsiejama gyvenimo dalis. Ji įprasmina ir suteikia kasdienybei naujų spalvų. Ko išmoko? Tolerancijos, empatijos, drąsos, pasitikėjimo savimi, darbo komandoje, kūrybiškumo…

Ar negalia tave kada nors stabdė nuo užsiėmimo kokiomis nors veiklomis, kėlė baimių?

Tikrai taip. Ne kartą dėl fizinių apribojimų negalėjau įgyventi savo planų. Tačiau kas kart susidūrus su kliūtimis atsirasdavo ir naujų galimybių, kurios dažnai būdavo net geresnės! Baimių visada buvo ir jos vis dar pasitaiko, bet išmokau jų nepaisydama toliau eiti pirmyn ir daryti tai, kuo tikiu. Sunkumai tik užgrūdina ir ugdo ištvermę, todėl juos matau, kaip vertingas pamokas, o ne bausmę. Kalbant apie baimes, tai visos jos susijusios ne tiek su fizine negalia, kiek su pasitikėjimo savimi stoka. O norint jų atsikratyti reikia nuolat su savimi dirbti. Tą ir darau.

Kaip manai, ar savanorystė keičia pasaulį?

Taip! Savanorystė tikrai daro pasaulį geresniu. Man labai patinka viena citata, manau, kad ji puikiai paaiškina savanorystės svarbą: ,,Savanoriams nemokama ne todėl, kad jie beverčiai, o todėl, kad jie neįkainojami.“

Ko palinkėtum tiems, kurie dar neatrado savanorystės?

Norėčiau kiekvienam palinkėti atrasti tą savanorystės teikiamą džiaugsmą ir pilnatvę. O tiems, kas dar nežinote srities, kurioje norėtumėte realizuoti save, galiu pasakyti, kad norint padėti kitiems tikrai nebūtina priklausyti kokiai savanoriškai organizacijai! Progų daryti gerus darbus galima rasti kasdien, reikia tik jas pastebėti ir nebūti abejingam. Juk ,,Mums tikrai nebūtina daryti didžiulius darbus, galime daryti mažus, bet su didele meile.“

Panašūs pranešimai