Šiltas lietuvės sutikimas Tunise
Organizacija AIESEC suteikia galimybę jauniems žmonėms išbandyti savo jėgas savanorystės arba profesinėse stažuotėse ir taip gauti šiandien labai reikalingų įgūdžių bei darbo patirties. Rimantė Steponavičiūtė, pasirinkusi savanorystės stažuotę, maloniai sutiko pasidalinti savo patirtimi.
– Kaip sužinojai apie savanorystės programą?
– Turėjau žiemai planų, tačiau jie neišdegė. Draugai pradėjo šnekėti apie stažuotes ir savanorystės programas užsienyje su AIESEC organizacija. Pamaniau, gal ir man reikia pabandyti.
– Kodėl pasirinkai būtent tokį projektą? Kas patraukė dėmesį?
– Domiuosi Artimaisiais Rytais ir Šiaurės Afrika, todėl ir ieškojau arabiškos valstybės. Dėmesį patraukė ir didelis užsienio AIESEC-iečių skatinimas atvažiuoti būtent pas juos, jų pasakojimai ir šiltumas bei pozityvi energija bendraujant.
– Kaip pasiruošei kelionei? Kas padėjo?
– Jokių keistų pasiruošimų nereikėjo. Į visą tai žiūrėjau kaip į paprastą kelionę. Buvau laiminga, jog važiuoju į kraštus, kuriais domiuosi. Žinoma daug bendravau su, veliau tapusiais draugais, užsieniečiais. Jie man suteikė visas rekomendacijas ir reikiamą informaciją apie tai, ko gali prireikti Tunise. Iš tiesų dar prieš išvažiuojant „pagavom“ artimą ryšį – o tai labai džiugino.
– Trumpai pristatyk projektą. Kokie tikslai? Kur vyko? Ką reikėjo daryti? Kas dar dalyvavo?
– Taigi aš mokinau skirtingo amžiaus pradinukus anglų kalbos privačioje mokykloje. Projektas vadinosi „World School“, kuriame dalyvavo ir kitų tautybių atstovai. Tačiau tik aš, egiptietis ir makedonietis mokinome vaikučius. Manau, man, kaip europietei, svarbiausia buvo įnešti į mokymo programą naujovių ir rekomendacijų. Neilgai trukus, supranti, jog švietimo lygis skiriasi, ir tada altruistiškai imi darbuotis ir stengtis padėti mokyklai ir jos mokytojams tobulėti.
– Kas paliko didžiausią įspūdį? Gal kažkas pasirodė keista ar neįprasta?
– Natūralu, jog skirtingoje kultūroje atsiranda kažkas keisto ar neįprasto, bet dėl to juk ir keliauji. Tai labiausiai žavi. Manau, vis tiek, labiausiai įsiminė žmonės, kurie visą tą kitokią kultūrą ir kuria, palaiko…
– Kaip vyko bendravimas su vietiniais gyventojais?
– Bendravimas su vietiniais gyventojais vyko visiškai natūraliai. Gyvenau šeimoje, kurioje buvau priimta kaip jų šeimos narė. Jau po mėnesio draugai juokėsi, kad esu tikresnė tunisietė negu jie.
– Kokios buvo apgyvendinimo sąlygos? Kur gyvenai? Kaip dėl maisto? Daug išlaidų turėjai?
– Kadangi man labai pasisekė ir gyvenau šeimoje, neturėjau jokių problemų. Dažnai valgydavome mieste, juk jie turi kalnus tradicinio maisto. Jie primygtinai skatina tave paragauti viską. Kadangi draugai norėjo, kad išmėginčiau viską, kas geriausia, žinoma, kažkiek išlaidų buvo. Žinoma, tai, kad gyvenau šeimoje pagelbėjo.
– Kaip leidai savo laisvalaikį? Papasakok apie kokį nuotykį.
– Laisvalaikiu keliavau po Tunisą, leisdavau laiką su draugais. Mes šnekučiuodavomės apie gyvenimą ir politiką. Stengiausi pramokti tunisietišką dialektą ir pagerinti arabų kalbos žinias, todėl nutiko daug kuriozų. Smagiausia buvo šnekėtis su taksi vairuotojais, kad ir „broken Arabic“, bet vis tiek..
– Įvardyk pliusus savanorystės programos.
– Manau bet kokia kelionė palieka tavyje pėdsaką. Savanorystės programa gera ypač tiems, kurie nori išmėginti jėgas savanorystės projektuose ir susirasti draugų užsienyje, ar sužinoti tiesiogiai apie šalį, ko negalėtų sužinoti iš spaudos, būdamas savo šalyje. Taip pat mane labai šiltai sutiko AIESEC organizacijos atstovai Tunise. Paliko labai gerą įspūdį.
– Įvardyk minusus.
– Sunku būtų važiuoti žmonėms į stažuotę, kurie yra kiek mažiau keliavę arba yra intravertai ir žmonėms, kuriuos kaip sakoma „reikėtų linksminti“. Visada turi rodyti savo iniciatyvą tiek darbe, tiek bendraujant su kitais žmonėmis, tiek organizuojant ir ieškant kažkokios įdomios veiklos. Viską privalai išnauduoti maksimaliai.
-Ar kilo problemos užsienyje? Ir jei taip, tai kaip išsprendei?
– Neturėjau problemų.
– Ar važiuotum dar kartą?
– Važiuočiau į Tunisą dar būtinai, būtinai.
– Ar patartum kitiems važiuoti, ar ne visi tiktų?
– Patarčiau važiuoti, bet, kaip jau minėjau, skirtingų šalių stažuotės – skirtingiems žmonėms.
– Gal ką patartum norintiems vykti į tokią pat ar panašią kelionę?
– Patarčiau labai gerai išsistudijuoti, kur važiuoja, apsiskaičiuoti pinigėlių rezervą, daug anksčiau pradėti bendrauti su projekto organizatoriais. Jei yra galimybė, į šalį vykti dar prieš projektą, jog apsiprastum, susirastum daugiau draugų ir pakeliautum.
Ačiu Rimantei.
Jei tave sudomino šis interviu ir paskatino išbandyti savo jėgas, tai maloniai prašom kreiptis:
http://aiesec.lt/
kaunas@aiesec.lt