Svarbiausia nebijoti išeiti iš savo komforto zonos

Tikriausiai visi bent kartą esame girdėję sakant, kad buvimas studentu turi begalę privalumų. Vieną svarbiausių galėtume laikyti galimybe pažinti save, atrasti tai, kas iš tiesų mus  „veža“, tačiau kartais kažkokį „kabliuką“ atrasti tikrai sunku… Todėl šiandien savo trumpa istorija pasidalinti paprašiau Lietuvos studentų sąjungos viceprezidento ir labai įdomaus žmogaus Andriaus Zaličio, kuris padės jums suprasti, kad kartais geriausios galimybės atsiranda netikėčiausiu metu, tik reikia mokėti jas priimti.

Andriau, ką veikei prieš tapdamas LSS viceprezidentu? Kaip pasikeitė tavo gyvenimas juo tapus?

Prieš prisijungdamas prie Lietuvos studentų sąjungos biuro komandos ėjau prezidento pareigas Mykolo Romerio universiteto studentų atstovybėje. Be jokių abejonių galiu sakyti, kad mano vienerių metų kadencija tuo pačiu buvo ir patys sunkiausi metai gyvenime. Jaučiausi lyg „įmestas į balą“ ir buvo akivaizdu, kad stipriam startui trūko nemažai žinių. Viską dariau, ką galėjau, stengiausi greitai mokytis ir, manau, ganėtinai sėkmingai savo kadenciją pabaigiau, atnešęs į organizaciją keletą teigiamų pokyčių ir išlaikęs visas tradicijas.

Matyt, taip sunku buvo dėl to, kad, kaip juokaudamas dažnai sakau, mokykloje buvau „kerpė“,  t. y. vidutiniškai besimokantis mokinys, neužsiimantis jokia papildoma veikla ir praleidžiantis daug laiko prie „Lineage 2“ kompiuterinio žaidimo.

Dabar mano darbas man malonesnis, įdomesnis ir keliantis kur kas mažiau streso. Visų pirma, tai dėl to, kad tam tikra prasme susiaurėjo mano veiklos sritis – būdamas prezidentu turėjau rūpintis viskuo, o dabar veikiu akademinėje ir tarptautinėje srityje. Antra, per keturis metus, praleistus studentiškame judėjime, jaučiuosi gerokai „pasikaustęs“, labiau pasitikiu savimi ir savo sukauptu žinių bagažu.

MRU studijavai teisę. Ar visada apie tai svajojai?

Studijas rinkausi neplanuotai ir netgi spontaniškai. Baigęs mokyklą, tikrai nežinojau, kuo noriu būti užaugęs ir į kokią studijų programą norėčiau stoti, todėl taikiausi į, mano supratimu, labai universalias studijas – teisės. Mokykloje man labai gerai sekėsi anglų kalba ir istorija, dėl to toks pasirinkimas buvo ganėtinai natūralus. Dabar esu visai patenkintas tokiu savo sprendimu. Žinau, kad klasikiniu teisininku tikrai nebūsiu, tačiau jaučiuosi iš studijų gavęs tikrai nemažai ir suprantu, kad teisė mane lydės kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Ar šiuo metu jautiesi pilnai save atradęs?

Oi, tikrai ne. Meluočiau, jei sakyčiau, jog puikiai suvokiu, koks žmogus esu, ko noriu iš gyvenimo, kokios karjeros ir pan. Dėl tokių nežinomybių labai stipriai nesijaudinu – manau, viskas tiesiog ateis savu laiku.

Matyt, ramiai į tokias nežinomybes galiu žiūrėti dėl to, kad jų mažėja ir po truputėlį pradedu įžvelgti kontūrus to,  ką aš norėsiu veikti ateityje. Per šiuos dvejus metus LSS’e supratau, kad aukštasis mokslas yra mano tema. Studijuodamas teisę, savaitgaliais šiaip sau neskaitydavau mokslinių straipsnių, o dabar nuoširdžiai domiuosi studijų kokybės samprata ir užtikrinimo sistemomis. Taigi vienas iš realiausių mano ateities pasirinkimų ir būtų darbas su aukštuoju mokslu – aukštojoje mokykloje ar valstybinėje institucijoje, nors tai dar tik mintys, virstančios vidiniu apsisprendimu.

Per šiuos dvejus metus pavyko atrasti ir keletą savo talentų bei gebėjimų, pvz. supratau, jog esu neprastas viešas kalbėtojas ir tai, kad visai neblogai gebu moderuoti diskusijas, valdyti auditoriją. Džiaugiuosi ir tuo, kad pavyko atpažinti ir keletą savo trūkumų. Supratau, kad smulkmeniškas, techninis darbas, reikalaujantis kruopštumo, nėra tai, ką gebu atlikti kokybiškai. Pastebėjau, kad man kur kas maloniau kurti idėjas ir planus, nei juos iš tiesų įgyvendinti.

Kokį patarimą galėtum duoti studentui, kuris dar ieško savęs?

„Mėtyti save į balas“, veltis į įvairių oganizacijų veiklą, nebijoti save išbandyti konkurencinėse situacijose ir visais kitais būdais išeiti toli iš savo komforto zonos. Studento statusas suteikia nerealias galimybes išbandyti daug įvairios veiklos, nes vėliau vargu, ar bus taip pat. Naudojantis šiomis galimybėmis arba daug išmoksti, arba supranti, kad tam tikra veikla tau yra neįdomi (kas irgi yra gerai). Tačiau nereikia ir persistengi su tokiu „judrumu“. Asmenys, kurie išbando viską, tačiau tik paviršutiniškai ir neįdėdami į tai pastangų, nuoširdžiai nesidomėdami, gali jums parodyti ilgą sarašą organizacijų, projektų, būrelių ir visų kitų reikalų, į kuriuos buvo „įstojęs“ ar „dalyvavęs“, tačiau realus jų nuveiktų darbų skaičius būna lygus nuliui.

Astovaudamas studentus, susiduri su jų problemomis. Galbūt galėtum trumpai papasakoti kokį nors įvykį, kada labiausiai savimi didžiavaisi, išsprendęs problemą?

Vieną iš studentams aktualių problemų sprendžiau labai klasikiniu lobizmo būdu ir, matyt, to dar ilgai nepamiršiu. Kartu su Lietuvos universitetų rektorių konferencijos atstove ir Švietimo ir mainų paramos fondo darbuotoju dvi dienas praleidome seime įtikinėdami seimūnus pritarti įstatymo keitimui, kuris užsieniečiams, studijuojantiems Lietuvoje, leistų lengviau gauti leidimą dirbti mūsų šalyje.

Su savimi turėjome aktualią statistiką, atsakymus į klausimus, kurie gali jiems kilti, ir buvome pasirengę įveikti net aršiausius nacionalistus, o tokių buvo… Dėl to vienas susitikimas praeidavo greitai ir maloniai, o kitame tekdavo įrodinėti savo tiesą visą pusvalandį.

Galutinis viso to rezultatas – įstatymas buvo pakeistas ir indui, studijuojančiam Lietuvoje, nebereikia pereidinėti absurdiškų biurokratinių mechanizmų ir laukti pusmečio vien tam, kad jis galėtų įsidarbinti indų restorane. Lietuva tapo šiek tiek patrauklesne šalimi, kur galima studijuoti, ir dėl to, labai tikėtina, ateityje matysime augančius tarptautiškumo rodiklius. Šiuo darbu nuoširdžiai džiaugiuosi ir matau labai realią naudą.

Ar manai, kad esi pakankamai įvertintas ir laimingas už savo darbus, kurie iš esmės skirti  būsimiems studentams?

Džiaugiuosi, kai sąjungai pavyksta pasiekti savo, nors sėkmė tikrai nėra mūsų veiklos kasdienybė. Nesame Švietimo ir mokslo ministerija ir negalime priiminėti sprendimų dėl Lietuvos aukštojo mokslo sistemos patys. Į šį procesą įsitraukiame tik kaip viena iš suinteresuotų grupių šalia politikų, universitetų rektorių ir kolegijų direktorių… Tenka ieškoti kompromisų, o kartais tiesiog atsimušti „galva į sieną“. Kartais būna pikta, kartais jautiesi laimingas – kitaip būti negali.

Vienas dalykas, kurį išmokai geriausiai dirbdamas studentų labui?

Išmokau apsispręsti. Man visada patikdavo geros diskusijos, įdomios nuomonės ir žmonės, gebantys savo nuomones pagrįsti. Pats galėdavau pažerti įvairiausių faktų, skaičių ir argumentų labai įvairaus pobūdžio temomis – vertybinėmis, filosofinėmis, politinėmis, ekologinėmis, tačiau pats dažnai neturėdavau tvirtos nuomonės ir negalėdavau pasakyti galutinio „kaip geriau“. Galėdavau praleisti begalę laiko svarstydamas vieną klausimą bei rinkdamas informaciją ir taip buvo tikriausiai dėl to, kad nepriklausomai kokia mano nuomonė būtų, mažai kas pasikeistų. Dariau tai pagrinde dėl pramogos ar azarto.

Dabar sugebu sustabdyti save nuo begalės faktų paieškos ir pasirinkti aiškią poziciją svarstomu klausimu tada, kai to reikalauja aplinkybės.

Ar turi kažkokį žmogų, į kurį lygiuojiesi?

Taip, bet nenoriu jo čia įvardinti vardu, pavarde, tačiau autoritetą tikrai turiu. Gerbiu šį asmenį dėl jo kompetencijų, žinių, bendravimo manierų ir dėl to, kad jis traktuoja visus žmones vienodai.

Koks yra  tavo gyvenimo kredo?

Gyvenimo kredo neturiu. Tačiau, laikantis šio interviu temos, galiu pasidalinti viena citata, kuri būtent darbe kelia ūpą:

“Never doubt that a small group of thoughtful, committed, citizens can change the world. Indeed, it is the only thing that ever has.” – Margaret Mead

Trys savybės, tavo manymu, labiausiai padedančios gyvenime kažką pasiekti?

Į šį sąrašą tiktų bet kokios savybės. Labai universalios, kurios padėtų bet kuriame kelyje, būtų, mano nuomone, tokios: komunikabilumas, orientacija į tikslą (to „kažko“ įvardinimas) ir pagarba miegui. Čia visiškai rimtai, išsimiegoti yra labai svarbu.

Autorius: Živilė Masytė