Ankstyvas paukštis dantis krapštinėja

Dauguma mūsų eidami į parduotuvę nusipirkti Fairio arba Pampersų net nesusimąstome, kad šie daiktai turi gražius lietuviškus pavadinimus – indų ploviklis ir vystyklai. O jeigu ir kyla minčių, tuomet apie tai, kodėl jie mūsų atmintyje įstrigę, kaip Fairy su Pampers, tikrai nepagalvojame. Tačiau lietuviškasis kino reklamos ryklys Mantvidas Žalėnas teigia, jog visa tai daro reklama, vienokiu ar kitokiu būdu įsiskverbianti į mūsų gyvenimus.

STUDIJOS

Mantvidas baigė VDU menotyros bakalauro studijų programą. Tačiau jis pats tvirtina, jog niekad nebuvo menininku ir pasirinko šią specialybę, nes visuomet patiko domėtis menu. Daugelis jo tuometinių draugų stojo į tokias populiarias specialybes, kaip architektūra, vadyba, o Mantvidas pasuko kitu keliu, tačiau, pasirodo, ne blogiausiu. Sunkiai įstojęs vaikinas universitete įdėjo daugybę savo laiko ir pastangų, norint pasiekti geriausio rezultato, ir būtent todėl jis sugebėjo universitetą baigti labai gerais pažymiais.

KARJERA

Kalbant apie Mantvido karjeros pradžią, jaunuolis prisimena savo bandymus rasti jam tinkamą darbą: “Manęs tėvai nelabai išlaikė trečiame kurse ir jau pats to nebenorėjau, tai įsidarbinau vasarą „Statoil‘e“, Karaliaus Mindaugo prospekte. Tuo metu ten nerealūs pinigai man buvo kaip studentui. Bet išbuvau lygiai vieną dieną, nes supratau, kad ten dirbti negaliu. Atėjau pas Iną Pukelytę Kauno dramos teatre ir pasakiau, kad noriu dirbti pas juos. Tuo metu jie pradėjo įvedinėti internetinį puslapį, tai aš ten pradėjau darbuotis, surašinėti tai, ką aktoriai ranka užrašo. Po to dirbau butaforu. Tai truko 2 savaites. Dar vėliau įsidarbinau projektų vadovu. Na, o po to tapau rinkodaros vadovu. Ten man buvo patogu dirbti, nes tapo lengva bakalaurą rašyti. Tuo metu aš pailsėdavau nuo darbo rašydamas diplominį“.

Palaipsniui, įdedant daug darbo, pastangų ir įdėjų, Mantvidui pavyko teatrą padaryti patrauklų jaunimui. Nuo čia prasidėjo, kaip jis pats sako, revoliucija, kuomet teatre buvo pradėtos daryti įvairios nuolaidos ir net vakarėliai ant scenos. Teatras pasidarė jaunatviškesnis, lankomumas padidėjo dvigubai, po kurio laiko salės tapo sausakimšos. Buvo ir tokių, kuriems Mantvido būdai pritraukti jaunimą nepatiko, pasak jų, scena yra šventa ir jokių tūsų ten būti negali. Tačiau rezultatas tapo stulbinantis. Salių tuo metu buvo mažai, jos buvo neremontuotos ir negražios, tačiau pavyko padaryti taip, kad jos būtų pilnos žmonių.

Šiuo metu Mantvidas dirba keliose įstaigose. Vienas iš jo darbų – reklama kino teatruose. „Vienas kolega pasiūlė prieš filmus rodyti reklamas  ir man atidavė šitą projektą vystyti, nes Lietuvoje tokio dalyko nebuvo, tik užsienyje. Mes sukūrėme programinį softą, kuris valdo kino projektorių, viską automatizavome.  Dabar parduodame programą užsienyje“ – pasakoja uteniškis.

Kitas vaikino darbas yra kino reklamos kūrimas. Čia jaunuoliui tenka dirbti su tokiomis garsiomis kompanijomis, kaip „The Walt Disney Company“, „Universal Pictures“, „20th Century Fox“ ir kitomis. Mantvido komanda pasirūpina reklaminių klipų kūrimu filmams, treilerius, kurie bus rodomi Lietuvoje.

Paklaustas, kas jis yra – verslininkas ar menininkas, Mantvidas atsako, kad šiais laikais pastarasis turi būti verslininku. „Devynioliktojo amžiaus menininkas buvo įsivaizduojamas su šaliku, berete, pypke ir su kokiomis dvejomis venerinėmis ligomis. Tai buvo toks įvaizdis“, – sako vaikinas. Dabar yra kitaip. Norint uždirbti iš savo meninių sugebėjimų, tu turi turėti pardavėjo sugebėjimą.

Kita Mantvido sritis yra filmų platinimas: „Renkame filmus, kuriuos čia, Lietuvoje, turėtume rodyti ir kuriame jiems reklamines kompanijas, o kino teatrai rodo“. Incognito Films yra Media Incognito grupės įmonė, kuri skirta platinimui. Vienas iš garsiausių pavyzdžių yra „Palaidotas gyvas“ filmo reklama, kuri sukėlė daugumos lietuvių nuostabą, pasipiktinimą ir didžiulį filmo pardavimą.

Šiuo metu jaunuolis laikinai vadovauja Kauno kino studijoje.

Pats Mantvidas sako, kad jis yra dvejose barikadų pusėse – pardavinėja reklamą ir tuo pačiu perka filmus bei juos platina.

DARBO RITMAI

„Mano darbo diena prasideda 6 valandą ryto. Padirbu, papusryčiauju, važiuoju į darbą kokią 8 val., papietauju, padirbu iki 6-7 val., pasportuoju, tada padirbu su klipais ir einu miegoti. Kad būtum produktyvus, reikia išbalansuoti savo fizinio ir protinio darbo krūvį. Aš baseine plaukioju, kai nebesidirba“ – apie savo dieną kalba Mantvidas. Tačiau esant tokiam įtemptam grafikui kartais sunku spėti atlikti įvairius kitus darbus: „Aš mamai jonizatoriaus nenuperku jau dvi savaites, bet nupirksiu kada nors“ – šypsosi vaikinas. „Surask mėgiamą darbą ir tau nereikės dirbti, aišku aš pavargstu, būna, bet neturiu atostogų, kurios truktų ilgiau nei savaitė jau nuo trečio kurso“ – kalba Mantvidas.

„Žinai, pinigai yra kaip šalutinis poveikis įgyvendinant savo svajonę. Neturėjau turtingų tėvų, nebuvo taip, kad man davė, pasidarai viską nuo nulio, reikia truputį paprakaituoti, ypač tokioje srityje kaip mano“ – apie uždirbamus pinigus kalba vaikinas. „Aš kartais net savo žmonėms sumoku daugiau, kad padarytų geriau, aš neskaičiuoju. Tačiau jei viename darbe dirbčiau, tai neužtektų, bet iš ten truputį, iš kitur truputį ir taip normaliai gyveni“.

ATEITIS

Intensyviai dirbantis ir siekianis geriausių rezultatų, tačiau vietoje nestovintis ir jau planuojantis ateities darbus, Mantvidas užsimina, kad ateityje norėtų pats kurti filmus. Ir ne tik norėtų, bet ir padarysiąs. Tačiau šiuo metu, kaip jis pats sako, mėto daug kamuoliukų ir tam, kad jų nepamesti iš rankų, reikia padėti į šalį ir tik po to griebtis naujojo.

PALINKĖJIMAS STUDENTUI

„Kol dar jauni – neatostogauti ir negerti alaus. Dabar tas laikas, kai tu gali užsirekomenduoti, nes vėliau bus per vėlu. Tu prarasi šansą užsikabinti ir daryti tai, kas patinka“.

AUTORIUS: Julija Judina

Panašūs pranešimai

  • Liko laukti tik metus – Sūpynės festival

    Laukimas truko visus metus, o keturios jubiliejinio festivalio Sūpynės dienos prabėgo nepastebimai greit. Tačiau laukti buvo verta. Prasidėjusios nuo mažo festivalio, šiemet išaugusios iki dešimties metų Sūpynės ir vėl kvietė pasisupti į jau gerai pažįstamą Pakretuonės mišką. Į festivalį keliaudama ketvirtą kartą praleisti geriausias metų dienas tarp samanų, tyro miško oro, stingdančių ir kūną virpinančių…

  • Suomiškas gyvenimas tęsiasi

    Pavasaris pasiekė net Suomiją. Kiek žinau nelabai ilgam, bet po ilgo tamsos laikotarpio kiekvienas saulės spindulys yra aukso vertės. Erasmus studento gyvenimas tęsiasi su nuotykiais ir dar geresne nuotaika. Gyvenimas bendrabutyje: neprisitaikysi – neišgyvensi Gyventi bendrabutyje teko ir anksčiau, bet čia taisyklės šiek tiek kitokios. Mes neturime budėtojų, neturime nuobaudų ir jokios kontrolės. Blogiausia, kas…

  • Kodėl verta sportuoti?

    Atėjus šaltajam metų laikui, mus aplanko senas draugelis Tinginukas. Su juo kartu sėdime namie, jaukiai leidžiame laiką žiūrėdami filmą ir gerdami arbatą. Net kai norime kažkur išeiti, jis įtikina, kad neverta, juk namuose taip gera ir šilta. Tinginukas vienas iš tų bičiulių, kuris nepasiduoda įtikinėjimais apie gryno oro naudą organizmui  ar  sporto teigiamą poveikį nuotaikai….

  • Svarbiausia nebijoti išeiti iš savo komforto zonos

    Tikriausiai visi bent kartą esame girdėję sakant, kad buvimas studentu turi begalę privalumų. Vieną svarbiausių galėtume laikyti galimybe pažinti save, atrasti tai, kas iš tiesų mus  „veža“, tačiau kartais kažkokį „kabliuką“ atrasti tikrai sunku… Todėl šiandien savo trumpa istorija pasidalinti paprašiau Lietuvos studentų sąjungos viceprezidento ir labai įdomaus žmogaus Andriaus Zaličio, kuris padės jums suprasti,…

  • Žemė, kur veržiasi siela

    Žadėjau jums papasakoti apie Ameriką. O tai ne taip ir paprasta. Nėra žodžių nusakyti tai šaliai. Jau ne pirmą kartą bandau parašyti šį straipsnį, bet niekaip negaliu pabaigti. Prirašau kelis tūkstančius žodžių, galo dar nematau, o ir parašytas tekstas atrodo per prastai… Šįkart nusprendžiau: nesidalinsiu istorija, dalinsiuosi – jausmu. Už ką taip myliu svetimą šalį?…

  • Laisvė?

    Kaip ir kiekvienas šio amžiaus žmogus, nesvarbu, didis lyrikas ar nesuprastas menininkas, taip ir jaunasis dvidešimtmetis poetas X, sirgo kažkokia nepaaiškinama, o galbūt ne visoms kvėpuojančioms būtybėms suprantama liga. Jis nebuvo toji išimtis, kuri turėtų patvirtinti taisyklę. Deja. Tai buvo čionykštė pseudointelektualų, mokančių skaityti jaunuolių liga, „Dievo sindromas“, panašus į tą, kuriuo pulsavo Nyčė. Idėja,…