Erasmus in France

Niekada negalvojau, kad teks gyventi ir mokytis viename žymiausių Europos miestų, į kurį keliauja milijonai turistų kiekvienais metais. Gyvenu lyg filme, kiekvieną dieną praeidama pro Eifelio bokštą ir girdėdama aplinkui prancūzų kalbą.  Daug žmonių, daug veiksmo ir miestas niekada nemiega.

Nuo ko viskas prasidėjo

Jau prieš įstojant į universitetą žinojau apie Erasmus programą ir labai laukiau šios galimybės išvykti į užsienį pusei metų. Užsienis visada mane traukė, o studentiškas gyvenimas svetur – dar labiau. Pirmame kurse nekantriai laukiau prasidedančios atrankos. Labai norėjau nukeliauti ten, kur nesu buvus, dėl to pasidomėjusi apie siūlomus universitetus pirmas dvi vietas užrašiau į Kipro universitetą, o trečią į Prancūzijos. Ir kaip jau straipsnio pavadinimas išdavė, buvau atrinkta į Dauphine University, Paryžiuje!!!

Pirmieji įspūdžiai

Atvykus čia su dviem dideliais lagaminais, kuriose buvo sukrauta pusė mano gyvenimo, negalėjau suvokti, kaip teks kopti laiptais ir kaip nusigauti iki gyvenamosios vietos klaidžiu Paryžiaus metro. Ties kiekvienais laiptais aš stipriai atsikvėpdavau ir pasiruošdavau nešti lagaminus, bet dar nespėjus man jų pakelt, kas nors prieidavo su plačiausia šypsena ir paklausdavo ar reikia pagalbos. Labai nustebino žmonių pagalba ir tolerancija mano laužytai prancūzų kalbai, ko tikrai nesitikėjau dėl vyraujančių stereotipų apie arogantiškus prancūzus.

Kitą dieną atvykus į universitetą, negalėjau patikėti, koks jis didelis. Mes VDU turim atskirus fakultetus, o čia yra tiesiog labai didelis vienas pastatas, kuriame vyksta visos paskaitos. Vėliau per pristatymą mums papasakojo, kad tai buvo sena NATO bazė, kurią, vietoj to, kad nugriautų, atnaujino ir padarė universitetą. Įspūdinga tol, kol nereikia ieškoti paskaitos ir bėgioti per nesibaigiančius koridorius tam, kad nevėluoti.

Stereotipai neatsiranda iš niekur

Kadangi Paryžius yra didelis miestas, apie kurį visi pasaulyje žino, dėl to neišvengiama, kad yra ir daug stereotipų apie prancūzus (arba tiesiog apie „paryžiečius“):

• Arogancija: jau minėjau, kad arogancija yra klaidingas stereotipas, dar tokių draugiškų žmonių neteko niekur pasaulyje sutikt ir kol kas galiu pasidžiaugti, kad nesusipažinau su arogantišku prancūzu (piu piu piu);
• „English? Non.”: žinoma, populiariausias stereotipas yra tai, kad prancūzai nešneka anglų kalba. Tikrai tiesa. Labai maža dalis prancūzų moka anglų kalba, jei susipažinau (kur nors už anglų kalbos paskaitų ribos) su prancūzų studentais, anglų kalba yra tokia laužyta, su stipriu prancūzišku akcentu, kad bandyti suprasti net neverta.
• Paryžius – meilės ir romantikos miestas: na… pagyvenus čia dvi savaites galiu drąsiai pasakyt, kad gatvėj praeit neužkalbintai yra labai sunku. Jei pagausi prancūzų akių kontaktą, labai greitai išgirsi „bonjour, mademoiselle“. Žinoma, aš visad pasimetu ir tiesiog nueinu. Awkward, Vilte, strikes again.

Paskaitos ir laisvalaikis

Pamačius paskaitų tvarkaraštį buvau šokiruota, nes paskaitos vyksta po 3 valandas ir jų lankymas yra privalomas. Taigi pasijaučiau labai išlepinta VDU tvarkos. Sunkiai įprantu prie susikaupimo ir sėdėjimo auditorijoje tokį ilgą laiko tarpą. Tačiau dėstytojai visi labai linksmi ir įdomus, todėl laikas tikrai neprailgsta.

Po paskaitų labai smagu eiti pasivaikščiot, nes universitetas yra visiškai prie pat Triumfo Arkos ir žymaus Eifelio bokšto. Jau teko paragauti prancūziškų vynų, sūrio fondue ir nuostabių desertų. O naktinis gyvenimas Paryžiuje verda kiekvieną dieną, tik, žinoma, nėra tiek energijos ir pinigų.

Esu labai laiminga kiekvieną dieną čia būdama, nes nesibaigia įspūdžiai, naujos pažintys ir geros emocijos. Tikiuos, taip bus ir po pirmų koliokviumų.

Autorius: Viltė Urbonaitė