Internship is your first step to career heights

Kai esi studentas, didžiausiu galvos skausmu tampa praktika. Ir visai nesvarbu, kuriame kurse būsi ar ką studijuoji – apie jas galvoti pradedam dar pirmuosiuose kursuose. Dažniausiai pabijom griebtis tų galimybių, kurios atsiranda anksčiausiai. Galvojam „Dar palauksiu, gal atsiras kas nors geresnio“. Rinkdama šias istorijas supratau, kad svarbiausia nebijoti ir rizikuoti. Kartais tos pirmosios atsiradusios galimybės gali būti didžiausias tavo nuotykis ir gera pradžia keliaujant tolyn. O kartais tiesiog svarbu parodyti daugiau entuziazmo. 

Miglė Galvonaitė VU Žurnalistika 2 kursas

VU žurnalistikos pirmo kurso pabaigoje reikia atlikti privalomąją praktiką regioninėje periodinėje spaudoje. Rinktis galima iš visų miestų, išskyrus Vilniaus. Tai, žinoma, nėra labai patogu vilniečiams, tačiau net ir jiems atsiveria galimybė pakeliauti po Lietuvą, jos mažesnius miestelius. Paprastai studentai renkasi miestelius, kur gyvena jų giminės, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie nuomojasi butus arba gauna bendrabutį iš universiteto.

Aš pasirinkau praktiką atlikti Anykščiuose, nes ten gyvena mano seneliai. Prieš tai tris metus vasaromis dirbau Anykščių radijo stotyje „Nykščiai“, todėl buvo įdomu išbandyti ir kitą visuomenės informavimo priemonę – spaudą. Be to, tame mieste lankausi nuo vaikystės, leisdavau Anykščiuose vasaras, didžiąsias šventes. Buvo įdomu miestą pažinti visai iš kitos – žurnalistinės pusės.

Didžiausia patirtis – darbas redakcijoje, kai reikia derinti savo ir vyr. redaktorės interesus, įsiklausyti į redakcijos narių pastabas, pasiūlymus, bet tuo pat metu išlaikyti savo stilių, kas, manau, žurnalistui yra labai svarbu. Labai patiko tai, kad redakcijoje visad sulaukdavau pagalbos, tekstus nagrinėdavome su redaktore, ji pateikdavo pastabų. Taip pat įgijau ir kitų žinių – spaudos fotografijos, teksto ir iliustracijų kompozicijos pagrindų.

Didžiausias iššūkis – vox populi (interviu su žmonėmis gatvėje). Jau buvau tai patyrusi, kai dirbau radijuje, tačiau tikėjausi, kad per keletą metų žmonės įgavo daugiau drąsos. Matyt per daug įsisvajojau, nes kai tik praeiviai pamatydavo mane su fotoaparatu ir diktofonu, pereidavo į kitą gatvės pusę. Netgi jei pavykdavo gauti atsakymą, žmonės nesutikdavo prisistatyti ar nusifotografuoti.

Praktikos metu suvokiau, kad negalima turėti išankstinės nuomonės apie temą. Kiekviena tema, net jei iš pirmo žvilgsnio ji atrodo visai ne Tau, yra įdomi. Gavau pačių įvairiausių temų – kalbėjausi su vaikų ir paauglių psichiatre apie savižudybes, su garsiais Anykščių menininkais, keliautoja Anykštėne, kuri keletą metų su šeima gyveno Balio saloje, vietiniu bitininku. Visi jie buvo labai skirtingi. Dėl kai kurių interviu labai abejojau, tačiau dabar dėl nieko nesigailiu, nes tokie pokalbiai praturtino ir mane kaip asmenybę.

Praktika man taip pat padėjo tvirtai apsispręsti dėl specialybės, nes pirmame kurse apniko abejonės. Tačiau būtent atliekant praktiką suvokiau, kokioje srityje noriu dirbti ir kad man toks darbas patinka. Minusai – miestelis nedidelis, tad ir žmonės domisi intriguojančiais dalykais, kartais norėjosi tiesiog parašyti gražiai, nes net žvelgiant kritiškai kai kuriose temose nebuvo įmanoma įžvelgti problematikos, tačiau redakcija skatino net ir į tokias temas žvelgti ne per daug teigiamu kampu.

Iš esmės esu patenkinta tuo, kad praktiką atlikau jau po pirmo kurso, nes nežinia, ar kitu atveju vis dar studijuočiau. Be to, būtent praktikos metu, ypač mano specialybėje, įgyjami įgūdžiai. Gali kiek nori mokytis teorinių pagrindų, tačiau savo stilių atrasi ir į vėžes įsivažiuosi tik paimdama rašiklį ir rašydama (šiais laikais – kompiuterį :D).

Jovita Liutkutė KK Želdiniai ir jų dizainas 2 kursas

Man praktikos vietos ilgai ieškoti neteko. Fakulteto koordinatorė skaitė paskaitą apie praktikos galimybes užsienyje. Tiesiog nuėjau į katedrą ir pasakė, kas labiausiai tiktų. Galėjau rinktis – važiuoti į Portugaliją arba Vengriją, nes ten jau buvo ne vienas studentas. Pirmiausia pasirinkau Portugaliją, bet ten nereikėjo studentų, tad nusiuntė dokumentus į Vengriją ir tikrai labai džiaugiuosi, kad nepriėmė į Portugaliją.

Praktiką atlikinėjau Budapešto Corvinus universiteto Experimental and Research Farm. Ji truko tris mėnesius. Dirbome darbus, susijusius su augalais: sodinom, dauginom, prižiūrėjom juos. Įgijau tikrai daug ir labai naudingos bei vertingos praktikos. Gyvenau netoli Budapešto, toje pačioje teritorijoje, kurioje ir dirbome. Gyvenimo sąlygos pakenčiamos – gyventi galima. Susipažinau su daug įdomių žmonių, su kai kuriais bendrauju iki šiol. Galiausiai pažinau ir įsimylėjau Budapeštą, kaskart vis labiau ir labiau. Po praktikos čia buvau atvykus ne vieną kartą ir planuoju dar daugybę kartų čia apsilankyti. Būdama ten jaučiausi tikrai labai gerai, asmeniškai man net nesijautė, kad esu kažkur toli nuo namų. Važiuodama  į Vengriją, turėjau planų įgyti naujos ir vertingos patirties, pažinti naują kultūrą, susipažinti su naujais žmonėmis – viską įvykdžiau su kaupu. Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.

Austė Telyčėnaitė VU Informologija 4 kursas

Atlikinėjau kelias praktikas, tačiau ilgai ieškoti jų neteko. Ieškojau nedaug, žinojau, kur noriu patekti, tad išsiunčiau CV,  pakvietus, nuėjau į pokalbius ir gavau vietą. Praktiką atlikau Danske Bank socialinės atsakomybės skyriuje. Ir taip pat RSV agentūroje Nova media.

Banke veikla buvo labai įvairi – rengiau ataskaitas, vedžiau moksleiviams „Pažink Banką“ užsiėmimus, dalyvavau edukacinio žaidimo adaptavime/testavime/taisymuose, skambinau į mokyklas, rengiau įvairias prezentacijas, dalyvavau socialinės atsakomybės konferencijose.

RSV agentūroje rengiau prezentacijas apie socialinius tinklus, atlikau jų stebėjimą, analizę. Taip pat prisidėjau prie kitų projektų – fiksavau klientų vykdomus renginius, dalyvavau verslo pusryčiuose, susipažinau su agentūros gyvenimu. Abi praktikos man tikrai labai patiko. Svarbiausia ieškoti ten, kur tikrai norėtum dirbti.

Rimgailė Daukšytė VDU Kūrybinės Industrijos 1 kursas

Kaip aš atradau savo praktikos galimybę? Keletą „Įvado į kūrybines industrijas“ paskaitų vedė žinomas prodiuseris, šou pasaulio žmogus Gediminas Jaunius. Jis pateikė pasiūlymą visiems norintiems – rašyti motyvacinius laiškus ir bandyt atlikti praktiką kūrybos namuose ,,ELITAZ”. Tikriausiai taip ir buvo atrinkti 20-25 žmonės, kurie gavo šią galimybę.

Buvom suskirstyti į kelis „failus“:

1. Publikos animatoriai (nuo 10 iki 20 žmonių) – tai žmonės, kurie tvarko rezervuotas vietas, reguliuoja sektorius ir juos prižiūri tiesioginio eterio metu;
2. Rekvizitas (3-5 praktikantai) – visi daiktai, kurie turi atsidurti scenoje tam tikru laiku tam tikroje vietoje. Smagus šitas reikalas – per tris sekundes išnešti visas pasirodymo dekoracijas ir likti nepastebėtiems;
3. Užkulisių asistentai (4-2 merginos ir 2 vaikinai) – mergaitės daro kavą ir arbatą, berniukai nešioja suši, vandenį, padeda rekvizitui. Atrodo prastoka pozicija, tačiau jie užmezgė bene daugiausia pažinčių J;
4. Kameros asistentas (1 praktikantas) – bėgioja paskui operatorių ir laiko jo laidą, kad niekur neužkliūtų. Žiauru, bet įdomu.
5. Asistentai (3 mergaitės) – Dvi dirba su dalyviais, kad jie būtų reikiamu laiku reikiamoj vietoj, rūpinosi jais ir kitomis eterio problemomis, o viena prodiuserio asistentė, taip pat laksto su racija ir scenarijumi, seka pasirodymų laiką, eiliškumą ir sklandų darbą, padeda užtikrinti eterio kokybę (pvz., už Donato Montvydo galvos matosi pakabintas sektoriaus „D“ lapas. Mano darbas buvo užtikrinti, kad jis dingtų iš ten per sekundę. Turi matyt viską ir visur, būt visur ir visada, žinot viską apie viską ir tuo pačiu likt nepastebima. Reikėjo tiek visko susikišt į makaulę, kad atrodė neįmanoma, tačiau pavyko).

Dirbome sekmadieniais, teko važinėti Kaunas – Vilnius, Vilnius –Kaunas visą gruodį ir sausio 1dieną (Teatro arenoje turėjome būti 11 valandą ryto, tad traukinys buvo 08:09, diena prasidėdavo 6 ryto, o po darbo, „afteris“, po kurio grįždavom 7 valandą ryto. Para be miego, be energijos ir su neapsakoma dauguma įspūdžių, kurie turi „susigulėti“, kad būtų galima nupasakoti. Nepaaiškinamai pilna įdomiausių nuotykių, emocijų, energijų, pažinčių ir  patirčių praktika, kuri ilgai išliks atminty. Neveltui #visosemocijos

Žydrūnė Rukuižaitė VDU Viešoji Komunikacija 3 kursas

Kai pradėjau ieškotis praktikos vietos, buvau bebaigianti dar tik antrą kursą, taigi, man praktikos vietos nepadėjo ieškoti niekas, nes oficialiai mano specialybėje dvi praktikos atliekamos tik baigus trečią kursą. Bet grįžusi iš Erasmus Turkijoje nenorėjau savo vasaros praleisti nieko neveikdama. Taigi, internete susiradau penkias geriausias viešųjų ryšių įmones Lietuvoje ir tiesiog siunčiau joms motyvacinį laišką su savo CV. Po kelių dienų atrašė viena įmonė – VRP „Hill+Knowlton strategies“. Pradžioje bandžiau tartis, kad mane priimtų kaip tiesiog praktikantę, nes žinojau, kad man dar negalima atlikinėti praktikos, tačiau įmonė pareikalavo, kad būtų trišalė sutartis, taigi, dar būdama Turkijoje, susiderinau tiek su universitetu, tiek su priimančia įmone. Grįžus liko tik formalumus susitvarkyti.
Kaip sekėsi pačioje įmonėje? Pirmas įspūdis – painiava. Organizacijoje dirba ~25 žmonės, visi užsivertę skirtingais darbais ir atrodo, kaip jie viską suspėja ir nesusipainioja, kas už ką atsakingi, bet esmė labai paprasta – visi darbuotojai turi savo komandą, kurią sudaro 4-5 žmonės, o kartais ir vienas žmogus, ir kiekviena komanda turi savo atskirus klientus, su kuriais dirba. Taigi, visą organizaciją sudaro daug mažyčių komandų. Aš atlikti praktiką patekau į komandą, kurioje yra vienas žmogus (kaip vėliau supratau, ji dirba viena, nes yra pakankamai kompetentinga tai daryti). Be manęs organizacijoje praktiką atlikinėjo dar 7 praktikantai, tai nesunku paskaičiuoti, kad net ketvirtadalį visos įmonės darbuotojų sudaro praktikantai J.

Ar praktika atitiko mano lūkesčius? Tikrai taip, nes pamačiau tą visa virtuvę, kaip viskas vyksta viešųjų ryšių srityje, man buvo skiriamos neišgalvotos užduotys, dėl to tą mėnesį jaučiausi visai svarbi dalis, na, bent jau tuose projektuose, prie kurių prisidėjau, o dar smagiau, kai dabar, praėjus pusei metų, per televiziją galiu pamatyti tai, prie ko prisidėjau. Dar labai smagu buvo tai, kad tikrai didelis dėmesys yra skiriamas praktikantams. Kas savaitę mums, praktikantams, būdavo daromi susirinkimai, kurių metu vadovų galėdavome klausti apie jų darbo specifiką, apie sunkumus, su kuriais susiduria dirbdami tokį darbą, apie viską. Tai tik įrodo, kad jie praktikantams skiria didelį dėmesį, kaip vėliau paaiškėjo, net trečdalis darbuotojų čia pasiliko būtent po praktikos.             Tai va, summa summarum, man pasisekė su praktika gal dėl to, kad pati susiradau, gal dėl to, kad tiesiog į gerą įmonę patekau, bet tikrai nesiskundžiu ir nors praktikavausi tik mėnesį, tačiau įmanoma ir per tiek laiko pažinti darbą, kuris tavęs laukia ateityje.

Rūta Mejerovičiūtė KTU Žmogiškųjų išteklių vadyba (Lyderystė) Absolventė

Na, pradėjau apie praktiką galvoti tada, kai jau buvau „prispirta prie sienos“. Ką tai reiškia? Žinojau, jog ją reikės atlikti paskutiniame kurse rašant bakalaurinį darbą. Buvau tik neseniai grįžus iš Erasmus ir labai rimtai svarsčiau atlikti ją užsienyje. Nuo pat pradžių žinojau, kad praktika yra didžiausia investicija į tolimesnį karjeros kelią (dabar tikrai tai žinau). Taigi, tikslingai pasirinkau šalį – Airiją. Tai šalis, kuri gražiausiai kalba angliškai, tad pradėjau savo paieškas ten – radau porą rimtų kompanijų, viena jų Proctor Gamble. Aišku, visada svajojau apie Microsoft ir kitus didelius vardus – tik pagalvok, kaip būtų atrodęs mano CV! Visgi gyvenimas lėmė, jog studijų metu pasitaikė nereali komanda, galimybės ir pats geriausias universitetas, suteikęs galimybę išvykti į JAV pristatyti savo komandos verslo idėją. Būtent tas projektas lėmė tai, kad likau Lietuvoje, pražioplinau visas atrankas dėl erasmus praktikos ir, žinoma, tas nuostabias praktikos vietas, kurios galėjo būti. Tikrai nenusiminiau ir pradėjau ieškoti Lietuvoje, tiesiog perdėliojusi savo gyvenimo planą. Na ir kas gi čia? Puikus puslapis – „gerapraktika.lt“. Užsiregistravau ir radau aibę praktikos vietų. Mano studijos tuo metu sukosi aplik Žmogiškuosius išteklius, tad ir kryptis buvo tikslinga – Personalo skyrius. Radau skelbimą, kad Omnitel ieško praktikanto personalo skyriuje. Išsiunčiau ir CV, ir motyvacinį laišką. Radau jų skelbimus ir kituose portaluose, aplikavau ir per kitus portalus į tą pačią vietą – atkakliai norėjau patekti būtent ten!

Kodėl Omnitel? Žinoma, turėjau ir kitų variantų, tokių kaip praktika universitete bei vienoje didžiausių aviacijos kompanijų, tačiau Omnitel nuo seno mane labai patiko. Esu lojali klientė ir visada jais žavėjaus. Plius, jau vaizduotėje rašiausi savo CV: „O kas nežino Omnitel?“. Į tą pačią vietą bandžiau įrašyti ir universitetą, bet pagalvokim, kaip čia atrodo? „Nieko neradai, tai universitete „užsirašei“ praktiką“.

Buvau keliuose pokalbiuose. Jie vyko Vilniuje, tad teko pasivažinėti. Personalo kolegės labai profesionaliai vedė pokalbius ir paklausus, kur norėčiau būti po 5 metų, šypsodamasi atsakiau, kad jos vietoje. Dar dalyvaudama interviu suvokiau, kad noriu čia dirbti, išmokti viską, ką moka ji. Norėjau būti tikra profesionalė, o kur to galiu išmokti? Tik būdama kartu personalo skyriuje.

Mano entuziazmas, iniciatyvumas pakerėjo Omnitel personalo skyrių ir jau po 20 minučių išėjus iš ofiso buvau pakviesta atlikti praktika Omnitel Personalo skyriuje.

Vieta – Vilnius. Paskaitų aš jau nebeturėjau, nes buvau paskutiniame kurse. Su įmone susitariau, kad išleis, kada reikės, tad problemų nebuvo. Taip pat greitai radau, kur gyventi, tad investicija į savo ateitį prasidėjo.

Buvau pilnateisė darbuotoja, tikrai nebuvau pasiuntinukas. Kolegės buvo draugiškos, nuolatos mane vesdavosi kartu į pokalbius, susitikimus, mokė, pasitikėjo ir atnešdavo kavos (visgi praktikantai Omnitel kavos neverda).

Per tuos 3 mėnesius ne tik sužinojau, kas tas personalo skyrius, bet labai daug ir išmokau. Pamačiau visą virtuvę. Įsimylėjau šią įmonę, jos darbuotojus ir patį darbą.

O kas nutiko po to? Likau dirbti. Po praktikos man pasiūlė likti dirbti ir padėti kolegėms darbuose. Net nedvejodama sutikau – juk liko dar ko išmokti, o ir praktikos metu pamačiau, kad toks darbas mane tiesiog atskleidžia, čia noriu augti ir tobulėti. O tarptautinė kompanija yra tiesiog ta „mama“, kuri linkusi tave auginti!

Vasarą pati atrinkinėjau studentus į praktiką. Žavėjausi studentais, kurie ateina į pokalbius, kurie sutinka savo vasarą „paaukoti“ vardan to, kad išsiaiškintu, kuo jie nori būti, kas jiems tinka ir patinka. Pagal CV mačiau, kad buvo ir tokių, kurie studijų metais praktikas atlikinėjo nuolatos. Galbūt skeptikai sakys: „tai kam nemokamai čia kažkam dirbti, jei gali gauti atlyginimą?“. Savanoriška praktika CV atrodo daug rimčiau, nei padavėjos darbas (jums sako mergina, kuri yra iš HR srities ir per dieną perskaito per šimtą CV). Viskas priklauso nuo motyvacijos ir tavo požiūrio į praktiką. Žinoma, jei nėra galimybės atlikti praktikos kitame mieste, visada gali rasti ją ir savo studijų mieste – juk yra praktikų, į kurias gali ateiti kartas nuo karto, ne pilnai darbo dienai. Praktika yra tavo pirmas žingsnis į karjeros aukštumas.

Patarimas – nebijokit praktikos, kuri trunka 3 mėnesius. Pirmą mėnesį tu mokaisi, antrą dirbi, o trečią – rodai iniciatyvą ir gali pastebėti procesus, kuriuos gali patobulinti. Tas 3- iasis mėnuo yra tavo „laikas ypač sužibėti“.

 Autorius: Paulina Rūgytė