The land where the soul rushes
Žadėjau jums papasakoti apie Ameriką. O tai ne taip ir paprasta. Nėra žodžių nusakyti tai šaliai. Jau ne pirmą kartą bandau parašyti šį straipsnį, bet niekaip negaliu pabaigti. Prirašau kelis tūkstančius žodžių, galo dar nematau, o ir parašytas tekstas atrodo per prastai… Šįkart nusprendžiau: nesidalinsiu istorija, dalinsiuosi – jausmu. Už ką taip myliu svetimą šalį? Tikiu tuo, kad kiekvienas turim savo vietą po saule. Ir net jei dabar sukiltų visi pasaulyje esantys patriotai, nepabijosiu pasakyti, kad mano meilė Amerikai kur kas stipresnė nei Lietuvai. Aš nesakau, kad viskas ten yra idealu. Kartais nuoširdžiai norėčiau paklausti, kur tų piliečių smegenys, kai renka prezidentą ir kur valdžios žmogiškumas bei logika, kai kuria kai kuriuos įstatymus. Bet net ir šios spragos pranyksta jausme, kurį suteikia Amerikos žemė. Lietuvoje, kad ir kaip būtų gaila, tų spragų man neužglaisto niekas. Nors labai norėčiau. Todėl, net būdama gimtinėj, širdy aš esu anapus Atlanto. Ir kaskart gyvenu nuo vieno bilieto pirkimo iki kito.
Visai neseniai ir vėl nusipirkau bilietus. Apsiverkiau iš laimės ištaškius tokią sumą pinigų. Nes viskas slypi ne tame skaičiuje, kurį tenka atiduoti dėl bilieto, bet jausmuose, kai tu supranti, kad grįžti ten, kur gera būti. Kur net ir didžiausios problemos tampa ne tokiomis baisiomis. Mano siela šoka, o laimė veržias per kraštus kiekvieną kartą, kai grįžtu tenai. Ir iki šios vasaros, tai buvo visai nesvarbu ar tai New York, ar Cleveland, Reno, Las Vegas, Los Angeles, San Giedo, Miami… Šiandien aš žinau, kad aš turiu vietą, kur visada norėsiu sugrįžti. Tai – Miramar Beach. Mažas kurortinis miestelis, kuriame net autobusai nevažinėja. Kuo jis toks svarbus? Liepos 10 dieną būtent ten aš sutikau būrį žmonių, pakeitusių mano gyvenimą. Vos nusileidus mano lėktuvui tame mieste, iš laimės akys prisipildė ašarų. Kitą dieną teko susitikti su būsimo darbo viršininkais. Nepatikėsite, bet ir tai buvo lyg pasaka. Jie malonūs, linksmi, elgiasi kaip su tikrais draugais, nors yra kur kas viršesni žmonės. Viskas sekėsi puikiai, net nedrįsau pagalvoti, kad gali būti dar geriau…
Aš nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą, kada darbe tu surandi vidinę ramybę. Kai bendradarbiai tampa tau gerais draugais, kai santykiai persikelia į gyvenimą už darbinių durų. O kažkas atkeliauja ne tik į tavo draugų, bet ir mylimųjų ratą. Kažkas tampa tuo vieninteliu. Apie tą vietą galėčiau rašyti nesustodama. Galėčiau pasakoti jums, kaip išmoksti džiaugtis įjungiamu vandeniu laistyti žolę, kuomet po ilgos dienos važiuoji dviračiu namo ir lieki visa peršlapusi, kai pabudusi už lango pamatai tokią audrą, kad negali praverti durų, o už pusvalandžio turi būti darbe. Būdama Amerikoje išmokau džiaugtis net tokiais dalykais.
Nesuprantu, kodėl Lietuvoje viską žmonės mato tik tamsiomis spalvomis. Kodėl mes tokie pikti, nelaimingi, viskuo nepatenkinti, nesupratingi, pasiruošę smerkti kitus? Linkiu kiekvienam nuvykti į tą stebuklingą vietą, sutikti ne mažiau gerus žmones, nei pasisekė man ir pajausti skirtumą.
Tiesa, ši vasara nebuvo pirmas kartas, kai aplankiau šią šalį. Tai buvo man trečiasis vizitas, tik kardinaliai skirtingas nei ankstesnieji ir jam turėjau kitokius lūkesčius. Šį kartą atvykau čia dirbti ir pamatyti sunkų gyvenimą. Atvykau viena, neturėjau nieko. Prieš tai šioje šalyje aš atostogavau pas man pažįstamus ir brangius žmones, leidau pinigus ir mėgavausi gyvenimu. Visai kaip filme. Bet ne šįkart. Tai turėjo būti mano patirtis, apie kurią pasakoja žmonės, sakydami, kad Amerikoje gera tik sunkiai dirbant. O aš pasakysiu nei velnio! Tik netingėkite, raskite darbą, kurį dirbtumėte su meile ir pajausite tai, ką patyriau aš.
Pirmiausia Jungtines Amerikos Valstijas pamilau iš idėjos. Idėjos, kad ten gali realizuoti save, kad ten yra galimybių, kurių nėra pas mus. Tuomet išvažiavau pamatyti, kaip ši šalis atrodo ne per filmus, bet realybėje. Gyvenau Mentor mieste, netoli Cleveland, Ohio valstijoje. Žinau, su kuo jums asocijuojasi šis miestas. Ir tai tikrai ne tai, ką aš radau. Čia aš supratau, kas iš tiesų yra Kalėdos, kas yra tikroji Kalėdų karštinė ir kokia atmosfera turėtų būti šiuo laikotarpiu. Ne dovanos svarbiausios. Gatvėse groja muzika, visur žiba lemputės, žmonės vaikšto laimingi ir sveikina vieni kitus. Niekas nesėda prie stalo prisivalgyti, čia yra vos keli užkandžiai. Visi susirenka pabendrauti ir pabūti kartu. Norėčiau jums leisti nusikelti į mano prisiminimus ir pamatyti kaip atrodo amerikietiškas Kalėdų vakaras.
Taip aš pamilau Ameriką per Kalėdas. Kai paskutinius du metus šias šventes sutikau Lietuvoje, iš visos širdies stengiausi sukurti ir pajusti tą emociją. Nepavyko… Viskas taip dirbtina, netikra ir žmonės nelaimingi, skundžiasi dėl pinigų trūkumo, idėjų dovanoms stokos, visi bėga ir niekur nespėja. Ne taip atrodo šventės. Džiaugiuosi, kad ir vėl žiemos šventes sutiksiu anapus Atlanto, ir vėl toje euforijoje… Pasistengsiu pasidalinti su jumis to vakaro emocijomis ir vaizdais.
Kodėl grįžtu šį kartą ir kodėl per tokias šventes palieku savo šeimą? Tai skamba žiauriai, bet mano namai ne čia. Ne čia priklauso mano širdis. Kai jūs surasite savo mėgiamą vietą – suprasite mane. Ten manęs laukia mylimas žmogus bei būrys draugų. Akimirkai nustojau rašyti, užsimerkiau ir tiesiog šypsojausi. Neapsakomai gera. Žinau, kaip šokinėsiu iš laimės juos visus pamačius.
Gaila, niekada Amerikoje nešvenčiau padėkos dienos ar helovino. Tai amerikietiškos šventės ir Europa niekuomet nesukurs tokios emocijos, kokia tvyro pas juos. Tai taip stipru, kad net kalbant Skype tų švenčių išvakarėse mano namai prisipildydavo šilčiausių jausmų. Galbūt ir šiandien pagaliau rašau šį straipsnį, nes būtent šiandien yra padėkos diena ir būtent šiandien aš kalbėjau su man brangiausiais žmonėmis, kurie gyvena Amerikoje. Tai nepaprasta… Norėčiau, kad visi mokėtų švęst šventes taip, kaip moka tos šalies gyventojai.
O kas tokio stebuklingo nutiko per vasarą? Tikriausiai tai, kad sutikau tuos žmones, išmokau džiaugtis net mažais dalykais ir supratau, kad privalau atgaivinti savo svajonę. Be reikalo ją paleidau iš rankų. Po vasaros, esu tikra, kad priklausau tai šaliai. Ten veržias mano siela, ten aš randu ramybę su savimi, su gyvenimu, ten aš randu žmones, kuriais galiu pasitikėti, kuriuos myliu ir kurie myli mane. Ten žmonės, kurie manęs laukia ir nuoširdžiai nenorėjo išleisti, net kai žinojo, kad grįšiu. Jie nenorėjo to daryti, nes matė, kaip man gera čia, jie žinojo kaip pasiilgsiu jų ir kaip jie pasiilgs manęs. Bet taip pat žinojo, kad turi mane paleisti…
Aš išvykau keliauti su draugėmis. Iš Floridos pakėliau sparnus į Nevadą. Po to ir California, Arizona… Išmaišiau nemažą dalį šios šalies, todėl drąsiai galiu kalbėti apie Jungtines Valstijas, nes tai nėra tik vienos pusės pažinimas. Tai magiška tiek vasarą, tiek žiemą. Žmonių svetingumas, geranoriškumas… Net pragyvenimo sistema, kur kainos nėra dvigubai didesnės nei atlyginimai. Dėl to toje šalyje yra gera. Nes jei tu netingėsi, pas tave pačios žvaigždės ateis. O aplinkiniai vietoj to, kad užmėtytų akmenimis bus su tavim kiekvieną sunkią akimirką.
Nežinau, kiek jausmo man pavyko perduoti jums, bet žinau, kad kiekvienas atrasit savo vietą ir labai tikiuosi, kad joje jausitės ne mažiau laimingi nei aš Amerikoje. Žinau, kad laimė neturėtų priklausyti nuo to, kur tu esi, bet žmogui juk nėra gerai būti be namų, tiesa? Taip aš jaučiuosi be tos šalies ir visko, ką turiu joje.
Susilaikykite nuo spurgyčių, pataupykite pinigus ir pakeliaukite po pasaulį. Susipažinkite su jo grožiu ir gėriu, užklyskite į tą svajonių šalį. Pajauskite, pamatykite ir supraskite. Raskite savo vietą, kad ir kur ji bebūtų. Gyvenkite ir siekite svajonių. Galbūt mano Amerika jums yra Lietuva. Arba bet kuri kita šalis. Atraskite ją ir realizuokite save. Gyvenkite čia ir dabar, gyvenkite ten, kur priklauso jūsų širdis. Besos, mi muchos!
Autorius: Simona Naujokaitytė