Confessions of a happy optimist

Artėjantis ruduo kviečia visus pasidžiaugti likusiomis vasaros dienomis ir naktimis bei dar bent akimirkai negalvoti apie artėjančius mokslo metus ir darbus. Visgi ateinantis ruduo atneš daug naujų nuotykių ir malonių pažinčių. Šįkart ieškojau įkvėpiančio žmogaus vaikinų tarpe – ir radau! Vieni jį žino kaip „Kas vyksta Kaune“ veidą, kiti kaip užkietėjusį keliauninką, treti kaip optimizmo nestokojantį draugišką vaikiną. Mantas Bertulis – viešosios komunikacijos studentas, projektų vadovas, užkietėjęs krepšinio fanas, visur visada lekiantis ir kupinas idėjų, šiltas ir nuoširdus vaikinas, kuris iš gyvenimo šiuo metu pasiima viską ar bent jau beveik viską.

Gyvenimą matai kaip pusiau pilną, pustuštę stiklinę ar pusę stiklinės, pripiltos vandens?

Aš esu pozityvus žmogus, todėl natūralu, jog esu labiau optimistas nei pesimistas. Tikiu savo idėjomis, projektais ar tiesiog savo darbu, tačiau stengiuosi nebūti aklu optimistu. Man labai patinka, kai viešajame transporte, pietaujant ar dar kur nors išgirstu kokių vyresnių žmonių pokalbius apie blogą gyvenimą Lietuvoje. Tada aš pradedu demonstratyviai ironiškai šypsotis ir žiūrėti į tą žmogų, kad jis bent iš mano žvilgsnio suprastų, jog tokios kalbos man kelia tik juoką. Su tokiais žmonėmis yra beprasmiška diskutuoti. Pats nemanau, kad Lietuvoje gyventi yra blogai. Čia svarbesnis klausimas – ar tas žmogus, kuris viskuo skundžiasi, pats nori ir deda visas pastangas, jog jo kasdienybė bei buitis taptų geresnėmis?

Penki faktai apie tave, kurių nežino tavo mama.

Mūsų su mama santykiai yra labai geri, todėl beveik viską jai pasipasakoju. Jeigu kažkokių dalykų ji iki šiol nežino, reiškia, jog jų tikrai jai nereikia žinoti. Žinau, kad mano mama skaitys šį interviu, o, grįžęs namo į Šiaulius, aš norėsiu ant stalo rasti jos iškeptus blynus, o ne lapelį su tušinuku pasiaiškinimui rašyti.

Daina, apibūdinanti eilinę tavo dieną?

Pharrell Williams – Happy

Ką darai, kai ištinka „shit happens“ diena?

Pasiimu šepetį ir einu valyti tualetą. Nes jei kažką pridirbai, juk reikia sutvarkyti. Aišku, būna taip, jog ištikusiom problemoms tu jokios įtakos neturi, bet turi mokėti pripažinti savo klaidas. Šiaip aš nesu žmogus, pergyvenantis labai dėl nesėkmių, nes žinau, jog kitą kartą bus geriau. Moku mokytis iš klaidų.

Kokių magiškų galių norėtum turėti?

Norėčiau, kad man suspragsėjus pirštais alus pats pas mane ateitų.

Koks yra geriausias patarimas, kokį esi gavęs?

Dirbk taip sunkiai, kad vieną dieną tavo parašas virstų autografu.

Tau VDU – tai… ?

Teisingos – liberalios politikos universitetas.

Kokį beprotiškiausią dalyką esi padaręs gyvenime?

Manau, jog tokiam bepročiui kaip aš – beprotiškiausias dalykas dar laukia ateityje. Jei jau kalbant apie beprotiškus dalykus, tai esu nusijuokęs iš Pauliaus Ambrazevičiaus bajerio, įstrigęs vienam lifte su Petru Gražuliu bei atėmęs iš Manto Katlerio kebabą.

Koks vaikas buvai vaikystėje?

Mane dar dabar mamos draugės vadina „vaikeliu“, o maži vaikai gatvėje vis dar šaukia „lelia“, tai nelabai dar ir pabėgau nuo tos vaikystės. Buvau aktyvus vaikigalis, kuris visur norėdavo dalyvauti, bet ne visur priimdavo. Mokykloje irgi buvau prie tų „lopų“, kurie sėdi klasės priekyje. Skirtumas dabar tik tas, kad studijų metu „lopai“ sėdi gale, kur ir aš dažniausiai bazuojuosi.

Studijuoji viešąją komunikaciją – kodėl pasirinkai šią specialybę?

Kadangi dirbti žurnalistinį darbą pradėjau dar mokykloje, todėl pasirinkimo spektras sumažėjo gerokai. Buvo tik du variantai – Vilniuje studijuoti žurnalistiką arba Kaune viešąją komunikaciją. Laikinoji sostinė mane labiau traukė, o savo pasirinkimu tikrai džiaugiuosi.

Dirbi „Kas vyksta Kaune“ įmonėje. Kaip atrodo eilinė tavo darbo diena? Už ką esi atsakingas?

Nors portalas „Kas vyksta Kaune“ yra populiariausia Kauno žiniasklaidos priemonė, tačiau jame dirba pakankamai mažai žmonių, todėl tenka atlikti įvairiausius darbus. Labiausiai koncentruojuosi ties projektais, stengiuosi, jog „Kas vyksta Kaune“ prekės ženklas būtų kuo žinomesnis, ieškau partnerių, su kuriais būtų galima bendradarbiauti, būti informaciniais rėmėjais.

Čia dirbu nuo balandžio mėnesio ir jau teko bendradarbiauti su įvairiausiais projektais – „Radistai Village“, „Pavasario festivalis“, „RAFES“, „Granatos live“ festivaliais, „BalconyTV Kaunas“, „Padžiauk sofą“, Kauno Hanza dienos, Gatvės sporto šventė, „Senamiesčio žiogas“, Džordanos koncertinis turas bei kt. Taip pat prižiūriu ir „Facebook“ puslapius „Kas vyksta Vilniuje“, „Kas vyksta Klaipėdoje“ bei kartu su kolegomis „Kas vyksta Kaune“. Tenka ir pačiam atlikti žurnalistinį darbą – stebėti naujienų srautą, vykti į įvykio vietą.

Rengi „Kitokius pasikalbėjimus“ – iš kur atsirado idėja kviesti žinomus žmones ir juos kalbinti prieš publiką?

Pavasario pradžioje atsitiko taip, kad nebeturėjau jokio darbo, todėl reikėjo greitai kažką galvoti. Jau, pradirbus pusketvirtų metų krepšinio žurnalistikoje, turėjau nemažai pažinčių. Galvojau, kad reikia jas kažkaip išnaudoti. Bevažiuojant troleibusu namo, tiesiog į galvą šovė mintis daryti tokią pokalbių laidą prieš publiką. Jau tą patį vakarą buvau radęs pradinį vedėją. Sugalvojome pavadinimą. Prasidėjo vietos ir rėmėjų paieškos, derybos. Tikrai negalvojau, jog ši iniciatyva įgaus tokį pagreitį.

Pirmuoju svečiu tapo humoristas Mantas Katleris. Tai buvo labai tinkamas pasirinkimas startui. Jo pilnas pokalbio įrašas dabar yra peržiūrėtas daugiau nei 100 tūkst. kartų. Po to pradėjome kviesti vis kitus įdomius ir garsius žmones, o mano pažinčių ratas sparčiai plėtėsi. Vasaros pradžioje iš „PuntoJazz“ palėpės persikėlėme į „Ryšių kiemelį“, kur publikos skaičius ne tik padvigubėjo, bet ir patrigubėjo. Dabar „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ jau yra apsilankę tokios personos, kaip Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas, Algis Ramanauskas, Andrius Užkalnis, Arūnas Valinskas, Vytaras Radzevičius ir kt., o diskusijas transliuoja net portalas DELFI.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti projektų vadovas?

Pirmiausia tai turi būti žmogus, turintis daug fantazijos ir idėjų. Jis turi būti viskuo besidomintis, turi mokėti atsirinkti, kas yra naudinga tavo įmonei, su kuo verta bendradarbiauti. Turi priprasti, kad tavo telefonas per dieną gali skambėti ir 20, ir 40 kartų. Taip pat svarbu turėti pažinčių arba reikiamų kontaktų, kurie sujungtų tavo projekto sudedamąsias dalis.

Kokį žmogų laikai savo autoritetu?

Sunku rasti žmogų, kuris visapusiškai galėtų būti tavo autoritetu. Vienas gali būti tau autoritetas pagal vieną savo vidinę savybę, kitas pagal išorinį grožį, tačiau tokio vieno, kurio nuotrauką esu pasikabinęs vonioje ant veidrodžio, nėra. Galbūt pasakysiu banaliai, bet stengiuosi būti pats savimi – mokytis iš savo klaidų, kurti savo rankomis ir galva bei pasikliauti savo intuicija.

Jei galėtum atsukti laiką atgal… ką pakeistum?

Protinga būtų pakeisti savo klaidas, tačiau, atsukus laiką ir kažką pakeitus, tokios pačios dabarties jau nebeturėsi. Esu patenkintas, kur esu dabar, o visos patirtos duobės mane tik užgrūdino.

Kas sieja tave su krepšiniu?

Geras klausimas. Trejus su pusė metų be krepšinio neįsivaizdavau nė vienos savo dienos. Keldavausi ir guldavau su mintimis apie oranžinį kamuolį. Būtent tiek laiko dirbau krepšinio naujienų portale „BasketNews.lt“. Būtent savo buvusiems redaktoriams Jonui Miklovui bei Rokui Buračui esu labiausiai dėkingas už tai, kur esu dabar. Dar Šiauliuose pradėjęs dirbti žurnalistu nepraleidau beveik nė vienerių klubo „Šiaulių“ rungtynių. Prieš tai dar kažkiek laiko rungtynes stebėdavau fanų tribūnoje, kartais važiuodavau į išvykas. Stebėjau ir du auksinius Jono Valančiūno kartos finalus – 2010 m. Vilniuje bei 2011 m. Rygoje. Praėjusiais metais spontaniškai išvykome į Europos čempionato finalą Slovėnijoje. Visi šie trys finalai paliko neišdildomus įspūdžius. Šiuo metu dar dirbu krepšinio klubo Kėdainių „Nevėžio“ atstovu spaudai. Dabar krepšinis mano gyvenime nusirito į žemesnę vietą, tačiau jis jau visam laikui įaugo į mano kraują.

Esi kelionių maniakas. Kas paskatino tave keliauti, pažinti kitas šalis?

Man tai toks natūralus dalykas, kad net nežinau atsakymo į šį klausimą. Tai lyg tas pats, kas būtų pirkti dovanas per Kalėdas ar ridenti kiaušinius per Velykas. Jau nuo pat žmonijos pradžios kelionės tapo įprasta gyvenimo dalimi. Manau, jog visi keliautų, bet vienus riboja finansai, kitus sveikata, o dar trečius – darbas. Nors pastarąjį dalyką kiti pernelyg sureikšmina, kaip kokį inkarą ant kojų. Jeigu tau darbas trukdo keliauti, mesk darbą. Man nuo pat mažens geografijos pamoka buvo viena mėgstamiausių, o jeigu žinočiau, kodėl keliauju, turbūt nekeliaučiau.

Kokia yra svajonių šalis, į kurią norėtum nuvykti?

Absoliučiai visos, kuriose dar nebuvau.

Kokia įsimintiniausia kelionė, kurios niekada nepamirši?

Keliauti pradėjau tik praėjusiais metais, tad dideliu įspūdžių bagažu pasigirti dar negaliu, tačiau pirmoji rimta kelionė įsiminė labiausiai. Su kursioku Viliumi leidomės į kelionę visiškai nieko neplanavę. Skridome iš Vilniaus į Romą, o atgal namo turėjome grįžti autostopu. Iš pradžių viskas buvo nuostabu – apvaikščiojome Romą, Vatikaną, nusigavome pas mano draugus į Italijos rytus, aplankėme Boloniją, Veneciją, bet viskas baigėsi Austrijoje. Ten mes gavome nemenką baudą už tranzavimą, kuri pakeitė mūsų planus 180 laipsnių kampu. Nusprendėme grįžti kuo greičiau į Lietuvą, todėl iš Prahos sėdome į autobusą ir, sumokėję brangiau nei už skrydį į Romą, parsiradome Lietuvoje. Tiesa, ši kelionė dar didesnį įspūdį paliko, nes miegojome kur tik papuola: palapinėje, traukinių stotyje arba net su miegmaišiais ant kieto Venecijos grindinio.

Gyvenime vadovaujasi protu ar širdimi? Kodėl?

Širdimi galima vadovautis nebent lovoje, o protas ir logika yra nuolatiniai normalaus žmogaus palydovai. Kiekvieną dieną įprastai tenka priimti milijonus sprendimų. Vieni svarbesni, kiti kasdieniški ar net nesureikšminami. Normalu yra savo sprendimus apgalvoti, susidėlioti pliusus ir minusus bei juos protingai pasverti. Geriausia yra, kai šiems mūsų sprendimams pritaria ir protas, ir širdis.

Jeigu matau kažkokį benamį, prašantį išmaldos, aš jam niekada gyvenime jos neduosiu. Ne dėl to, kad neturiu širdies, o dėl to, jog nežinau, ar jis tų pinigų neišleis alkoholiui ar cigaretėms. Aš mieliau nupirksiu jam maišą maisto. Tada bent žinosiu, kad tie pinigai nedings į balą.

Koks yra tobulai praleistas vakaras tau?

Tai iškyla į gamtą su kompanija draugų, su kuriais visada bus apie ką pajuokauti, pakalbėti. Šalia laužas, ant iešmo kepančios dešrelės, palapinės, alus ir senos, geros dainos.

Ką ketini veikti po studijų?

Aš nežinau, ką ketinu veikti kitą savaitę ar kitą mėnesį, todėl apie tai tikrai negalvoju. Mano gyvenimas juda intensyviu tempu, tad kažką planuoti būtų bergždžias reikalas.

Kokį gerą darbą esi padaręs kitam?

Stengiuosi dažnai daryti gerus darbus, tad kažkokį vieną sunku būtų išskirti ar sureikšminti. Pats laikausi tokios nuomonės, kad apie gerus darbus reikia pasakoti ir skelbtis. Nors kiti tvirtina, jog nėra reikalo girtis, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad gerumas yra lengvai užkrečiama liga.

Kuo dabar žaviesi?

Žaviuosi jaunais ir entuziastingais žmonėmis, kurie bando patys kažką kurti, organizuoti, daryti ir t.t. Žaviuosi augančiu pilietišku ir tautišku jaunimu, nes esu įsitikinęs, kad Lietuva turės šviesią ateitį. Žaviuosi savo mama, kuri man yra didelis įkvėpimo ir motyvacijos šaltinis. Žaviuosi Kaunu, kuris man su kiekviena diena patinka vis labiau ir labiau. Žaviuosi viskuo, kas pozityvu, spalvota ir miela ausiai.

Kokios tavo silpnybės?

Mano didelė silpnybė yra nemokėjimas susikaupti. Dažnai, darant vieną darbą, pradedu kitą arba, skaitant kokį tekstą, pradedu žiūrėti kokį video. Manau, tai socialinių tinklų efektas. Taip pat, mano manymu, per mažai analizuoju savo klaidas, esu ganėtinai naivus bei mėgstantis ilgai miegoti.

Be kokių trijų dalykų negali gyventi?

Negalėčiau gyventi be alaus, moterų ir dviračio.

Ko palinkėtum VDU studentui?

VDU studentams norėčiau palinkėti atrasti savo kelią, kad tektų kuo mažiau klaidžioti šunkeliais, kad darbas teiktų malonumą ir tu galėtumei juo didžiuotis. Daryti gerus darbus ir skelbti apie tai viešai bei užkrėsti tuo savo draugus. Kurkime geresnį rytojų!

Imdama interviu visada stebiuosi pašnekovais ir džiaugiuosi, kad jie nebijo ir nori pasidalinti savo kasdienio gyvenimo džiaugsmais su kitais, galbūt taip įkvėpdami paprastą studentą būtent šiandien išbandyti kažką naujo. Mantai, linkėjimai tau ir tikiuos, kad tai, ką darai dabar, ir toliau darysi su tokiu užsidegimu ir entuziazmu bei dalinsiesi savo optimizmu ir gerumu su kitais. Sėkmės!

Gabriele Stasiunaite