When the desire is stronger than the danger: challenges and joy in Ukraine
When the desire is stronger than the danger: challenges and joy in Ukraine
Organizacija AIESEC kiekvienais metais siūlo vykti net į 126 šalyse vykstančias savanoriškos veiklos stažuotes. Milda Juškaitė – viena iš šį iššūkį priėmusių dalyvių. Ji pasakoja apie savo patirtį Ukrainoje vykusioje stažuotėje, kurios pagrindinis tikslas buvo mokyti vaikų namuose gyvenančius vaikus anglų kalbos.
- Kaip apskritai sužinojai apie stažuotę?
Prisijungiau prie AIESEC organizacijos spalio mėnesį. Du mėnesius pati pardavinėjau stažuotes, siūliau ten važiuoti, tai ir pati norėjau jas išbandyti. Gruodžio mėnesį pradėjau ieškotis man tinkamiausios stažuotės. Kadangi studijuoju VDU (past. Vytauto Didžiojo universitete) ir sausio mėnesį mes turime laisvą, tai galvojau, kad reikia, kur 
nors važiuoti šiuo laikotarpiu. AIESEC stažuotės trunka 6 savaites – tai buvo idealus laiko tarpas, todėl jau gruodžio viduryje išvažiavau į Ukrainą.
- Kuo ši šalis patraukė dėmesį, kad ją pasirinkai?
Visų pirma, šalis nebuvo svarbi, nes rinkausi pagal pačią stažuotę. Rinkausi tarp Vengrijos ir Ukrainos. Ukrainoje vykstančios stažuotės apibūdinimas patraukė dėmesį labiau negu Vengrijoje. Ukrainoje reikėjo atlikti stažuotę vaikų namuose – mokiau juos anglų kalbos. Aišku tuo metu jau buvo prasidėję streikai ir kiti konfliktai. Tai žinoma, kad mano tėvai jaudinosi ir sakė „Milda, būk atsargi, gal nevažiuok“. Tačiau aš labai norėjau.
- Ko labiausiai norėjai, vykdama į šią stažuotę?
Norėjau išbandyti kažką naujo savo gyvenime. Tai visgi nusprendžiau važiuoti. Norėjau iššūkių ir norėjau tiesiog patobulinti savo įgūdžius, nes studijuoju anglų kalbą. O kaip geriausia išmokti kalbą? Kalbėti ilgą laiko tarpą. Galvojau, kad reikia važiuoti į užsienį. Buvo didelis iššūkis – ir dėl rusų kalbos, kurios visiškai nemokėjau. Tiesa, nemokėjau nei rusų, nei ukrainiečių kalbos. O gyvenau ukrainiečių šeimoje, kurie nekalba angliškai.
- Kaip vyko pasiruošimas stažuotei?
AIESEC organizavo pasirengimo seminarą, kuriame papasakoja, kaip išvengti kultūrinio šoko, jeigu važiuoji ne į europietišką šalį, kaip gauti pagalbos, ką žinoti. Žodžiu, supažindina su svarbiausiais dalykais.
Pavyzdžiui, man vizos nereikėjo, nes iš Lietuvos į Ukrainą vykstant vizos nereikia. Bilietus pirkau paskutinėmis dienomis, jie nebuvo labai brangūs, tai išleidau tik kelis šimtus. Be to, gyvenau šeimoje ir man neleisdavo nieko pirkti – jokio maisto, nieko. Aš klausdavau, ką galiu nupirkti, kuo prisidėti, bet jie patys viską darydavo. Aš netgi atsikeldavau vėliau negu kiti šeimos nariai, tai man jų mama net atnešdavo kavos į lovą. Jie tikrai labai mane mylėjo ir rūpinosi.
- Papasakok daugiau apie apgyvendimo sąlygas.
Turėjau savo atskirą kambarį. Namas nebuvo labai modernus, bet palyginus su Ukrainijos gyvenimo sąlygomis, tai buvo labai gera gyventi. Lietuvoje truputį geriau, tačiau turėjau visišką privatumą, niekas nelįsdavo. Jei kažko reikėjo, visi padėdavo. Dar įstrigo vienas įdomus faktas – tos šeimos tėvas nuvalydavo visų vaikų, įskaitant ir mano, batus. Buvo, kad atsikeliu ryte pirmą kartą ir klausiu tos dukros, kas nuvalė batus. Ji sako „Milda, tikiuosi, kad tu nepyksti, kad tėtis nuvalė batus – jis turi tokį įprotį, kad kiekvieną vakarą nuvalo visų batus“.
- Kas padėjo susitvarkyti su šiais iššūkiais, ypač, gyvenant šeimoje, kur nežinai net, kaip susikalbėti?
Ta šeima, kurioje gyvenau, buvo pati geriausia šeima, kokia galėjo būti. Aš su jais susibendraudavau be žodžių. Ką labiausiai išmokau, tai kūno kalbą. Tam nereikia žodžių, bet tu tiesiog supranti žmogų. Dar pamiršau paminėti, kad mano projekto vadovė gyveno toje šeimoje. Ji buvo jų dukra ir mokėjo anglų kalbą. Jos mama anglų kalbos nemokėjo, broliai irgi, bet jie labai stengdavosi. Išsiversdavo su google translate ir į lietuvių kalbą!
- Tai teko mokyti ne tik anglų, tačiau ir lietuvių kalbos?
Taip, ir su juokingais nutikimais. Aš išmokiau juos pasakyti labanakt ir iki. Kartais jie sumaišydavo šiuos žodžius. Ir buvo toje šeimoje jų sūnus, kuriam 13 metų. Jis vieną kartą prieš eidamas į treniruotę man sako „einu į biblioteką, labanakt“. Buvo tikrai juokinga. Tačiau labai smagu, kad jie taip stengdavosi užmegzti ryšį, jog jausčiausi kaip namie. - Jeigu jau prakalbom apie linksmas istorijas, kokią dar istoriją prisimeni, kuri įsiminė?
Tiesą sakant, aš į Ukrainą atvažiavau gruodžio 17 dieną. Ukrainoje Kalėdos švenčiamos sausio 5 ar 6 dieną. Ne gruodžio 25-ąją kaip įprasta pas mus. Jiems aš papasakojau apie mūsų tradicijas, kad mes Kūčias švenčiame 24-ąją, papasakojau, ką mes valgom ir t.t. Aš gruodžio 24 grįžtu namo, visi sėdi namie ir laukia, kol aš ir jų dukra grįšim. Jie nespėjo papuošti tikros eglutės, todėl buvo iš lempučių ją papuošę, visi sėdėjom mano kambaryje ir valgėm Kūčių vakarienę! Buvo labai labai gražu iš jų pusės. Buvau apstulbus, kad jie šitaip dėl manęs stengėsi. Dar pačios ukrainiečių Kalėdos labai įsiminė, nes jas švenčiau su šeima, kurioje gyvenau, ir jų seneliais. Buvo didelė giminė ir jos susitikimas, kuriame aš irgi buvau, tai visas Kalėdas prakalbėjo apie mane ir apie Lietuvą. Teko valgyti ukrainietiškų patiekalų, kur pirmą kartą gyvenime ragavau, sužinoti apie tradicijas ir kitus dalykus, kur pirmą kartą gyvenime sužinai tik gyvendamas tarp tų žmonių ir dalyvaudamas tose šventėse.
Bet pats įsimintiniausias įvykis buvo tas, kuris labai paveikė emociškai, ir turbūt nebuvo pats maloniausias. Buvo sausio vidurys ir jau buvo prasidėjusios pamokos. Ir Kijeve mirė pirmieji žmonės (aut. past. Maidano įvykiai). Vienas iš mirusių buvo žmogus iš tos vietos, kurioje gyvenau. Buvo vakaras ir mane ukrainieičiai kažkur vedėsi, tačiau dar nelabai supratau kur. Mes nuvykom prie policijos departamento. Vaizdas buvo toks, kad vaikinai ir merginos kasė sniegą ir statė barikadas, kad policija neišvažiuotų į Kijevą. Policija buvo priversta važiuoti ir tramdyti ukrainiečius. Vaizdas labai paveikė. 2 valandas nešnekėjau su niekuo, galvojau, kaip žmonės stengiasi dėl savo šalies, ką aš pati daryčiau jų vietoje, kaip kovočiau, ar kovočiau. Buvau tokiu laikotarpiu, kuris gana skaudus Ukrainoje. Kasdien eidavom į miesto centrą, matydavau žmones, Maidaną. Girdėdavau, kai žmonės skanduodavo. Buvo liūdna ir baisu, kai sėdi kavinėje ir matai, kaip tankai važinėja. Tokie įvykiai tikrai sukrečia.
- Kariniai konfliktai – didelis ir baugus iššūkis, o kokie dar sunkumai buvo, su kuriais susidūrei stažuotėje?
Vienas iš didžiausių sunkumų visgi – kalbos barjeras. Kaip sakiau, aš mokiau anglų kalbos vaikų namuose. Jų buvo šeši (aut. past. vaikų namų). Tai vieni vaikų namai buvo internatas. Aš ir mano kolega David iš Brazilijos visą laiką būdavom su mokytojais ar projekto vadovais, kurie mums versdavo. Ir vieną kartą, kai mus paliko dviese, vaikai turėjo rašyti testą ir viena mergaitė pradėjo verkti ir mes nesuprantam, kodėl jinai verkia ir, kas blogiausia, mes nesusikalbam ir nesuprantam, kas jai yra. Po 20 minučių verkimo mes pagaliau supratom, kad ji nemokėjo rašyti. Tai tas kalbos barjeras, kai negali padėti, nes nesupranti, buvo sunkiausias. Buvo sunku mokyti vaikus anglų kalbos, kai nemoki ukrainiečių. Džiaugiamės, nes buvo vaikų, kuriuos sugebėjom išmokyti spalvų, skaičių, sakinių angliškai, kadangi jie dažnai nemotyvuoti ir jie nesupranta, kad pasaulis sukasi ne tik apie Ukrainą. Jie galvojo, kad visi žmonės moka ukrainiečių kalbą.
- Minėjai konkrečią veiklą – anglų kalbos mokymą, ką teko atlikti stažuotės metu. Kokius kitus konkrečius darbus vykdei?
Mūsų projekto pavadinimas buvo „Smile“. Pats stažuotės tikslas – mokyti vaikus anglų kalbos ir juos mokyti vaikų namuose. Vesdavom ir rimtesnes pamokas, darydavom prezentacijas apie Lietuvą ar kitas šalis. Buvo brazilų, tai jie apie savo šalį darė pristatymus. Darėm įvairių pasibūvimų – žaisdavom žaidimus. Buvo Kalėdų metas, todėl vaikams nebuvo pamokų. Su jais darėm rankdarbius, lankstėm origami, darėm ukrainietiškų lėlyčių. Paskui vaidindavom su vaikais. Kas neliečia projekto, daug laiko leidom su kito projekto žmonėmis. Buvo 8 stažuotojai iš visų pasaulio šalių: singapūrietė, 3 brazilai, vengė, bulgaras, meksikietė, egiptietis, daug kiniečių, keturi gruzinai, turkas. Su jais važiavom slidinėti į Bukovelį (aut. past. Bukovel) ir pirmą kartą ten slidinėjau, galvojau – negrįšiu sveika, bet viskas baigėsi laimingai (šypsosi). Buvo kultūriniai vakarai, darydavom pristatymus apie šalį. Tiesiog laiką leidom kartu. Buvo įdomu, kad susirenkam ir darom singapūrietišką, egiptietišką patiekalą. Buvo daug kultūrinių dalykų apjungta. Nebūdavo vakaro, kad būdavau namie. Būdavau su savanoriais.
- Pasakojai apie sunkumus, tačiau ir apie linksmus vakarus, įvairias išvykas. Turbūt stažuotės metu buvo ir kitų pliusų. Kokie jie?
Taip! Labai patobulėjo mano anglų kalba, pramokau ukrainietiškai, radau daug naujų draugų. Vienas draugas brazilas buvo ir į Lietuvą atvažiavęs. Kokie dar pliusai? Grįžau drąsesnė, labiau pasitinkinti savimi, galiu lengviau susidoroti su iššūkiais, pasisėmiau naujos patirties. Tai buvo pačios geriausios 6 savaitės mano gyvenime. Dar ką galiu pasakyti: prieš išvažuojant daug kas sakė, klausė, kaip Kalėdas švęsiu ne namie. Grįžus galėjau drąsiai teigti, kad turėjau dar vieną šeimą Ukrainoje. Jie priėmė mane kaip šeimos narį. Net tos šeimos seneliai patys pasakė, kad kitais metais turiu ne tik pati atvažiuoti, bet ir kvietė atsivežti savo šeimą. Išvažiuojant sakė „mes tavęs lauksim“. Jei šventes ne namie – nereiškia, kad jos bus blogos.
- O kaip tas, ką gavai stažuotės metu, atitiko tavo lūkesčius prieš išvykstant?
Prieš kelionę galvojau, kad bus tiesiog 6 savaitės ne namie. Kažkaip aš galvojau, kad reikia mažiau tikėtis, kad paskui netektų nusivilti. Daug nesitikėjau, todėl grįžau su daug teigiamų emocijų. Jeigu reikia įvardinti dalykus, kurie nepatiko, tai jų paprasčiausiai nebuvo. Sąžiningai nerasčiau nė vieno neigiamo dalyko.
Buvau apsėsta stažuote, visi negalėjo patikėti, kas ten buvo idelaus, kai grįžau namo. Nors nepalyginsi gyvenimo sąlygų su namais, net ir žmonės nebuvo pasiturintys pačioje Ukrainoje. Pirma mašina, kurią pamačiau, buvo Lada ar Moskvičius. Ne kartą teko važinėti su tokiomis mašinomis. Pačioje stažuotės pradžioje man pavogė telefoną. Bet ir tame matau pliusą: visi, atėję į kavinę, norėdavo gauti Wifi slaptažodį, o aš bendravau su žmonėmis. Svarbu matyti kiekvienoje situacijoje ir teigiamų pusių. Kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį.
- Jeigu būtų galimybė dar kartą vykti į šią kelionę, ką rinktumeisi?
Aš grįžusi iš savanorystės sakau taip: savanorystė yra kaip tatuiruotė – grįžti ir nori antros.
Ačiū už pokalbį Mildai.
O jeigu norėtum ir Tu daugiau sužinoti apie stažuotės galimybes, informaciją galima rasti http://aiesec.lt/ arba kreiptis šiuo adresu kaunas@aiesec.lt.
